Skip to content

Kaip garbingai nueiti tą kelią iki pabaigos?..

Kalbėjosi Sigita TELYČĖNAITĖ

Į redakciją paskambino laikraščio skaitytoja, norėdama pasidalinti patiriamais išgyvenimais, slaugant sunkų ligonį, savo vyrą. Laimutė, toks moters vardas (pavardė redakcijai žinoma), nereiškia jokių pretenzijų valstybinėms institucijoms, tiesiog dalinasi socialinio gyvenimo ypatumais, kuriuos formuoja sudėtinga būtis šalia sunkaus psichikos ligonio. Reikia labai daug valios, pastangų ir pasiaukojimo, kad santuokinį kelią iki pabaigos nueitume kartu, – sako moteris.

„Ženklesni vyro sveikatos pakitimai prasidėjo prieš 12 metų. Visko pradžia – automobilio avarija, kurioje jis liko gyvas ir, rodos, sveikas, o mašina buvo „suplota į blyną“. Kažkiek sužeista galva, iš kurios medikai išrinko stiklo šukes. Po mėnesio vyras susmuko savo darbe ant laiptų… Ir prasidėjo epilepsijos priepuoliai – mažieji, didieji. Ėmė kisti jo mąstymas, situacijų vertinimas, sutriko reakcija ir orientacija aplinkoje. Pati esu medikė, todėl maksimaliai stengiausi padėti jam, objektyviai vertinant iškylančias problemas. Išankstinė pensija buvo realiausiu pasirinkimu vyrui, sergant tokia liga. Epilepsijos priepuoliai, trys insultai, sunki galvos smegenų operacija tai – tik nedidelis sąrašas išgyventų jo sveikatos problemų. Turėdamas tokią ligos istoriją, žmogus toliau vairavo automobilį, pakitęs mąstymas ir sutrikusi orientacija kėlė didelę grėsmę visai aplinkai, o aš buvau bejėgė sustabdyti jį, nes šeimos gydytojui nepakako informacijos, kurią pateikus atitinkančioms institucijoms, būtų paimtas vairuotojo pažymėjimas. Deja, epilepsija sergantys gali vairuoti, rašo teisės aktai… O vyras dar dažnai vartojo ne tik vaistus, bet ir alkoholį. Nuolatiniai kritimai nuo epilepsijos priepuolių darė savo juodą darbą, vyrui progresavo stipri demensija. Man prireikė „žvėriškų“ pastangų, kad pagaliau specialistai sustabdytų jo vairavimą. 

Viena, kai esi nuolatos šalia ir jau daugelį metų pažįsti žmogų, kita – epizodinis jo matymas, kuris neatspindi jo tikrosios būklės, gebėjimų, sveikatos pokyčių. Nuo epilepsijos priepuolių vyras tapo mažakalbis, į visus klausimus atsako – taip arba ne. Nepažįsta pinigų. Pažeisti kalbos centrai smegenyse. Kur eina, nesako. Gatvėje saugomas, laikomas už rankos, namuose mano akys jį seka visur. Nežino nei metų laiko, nei gyvenamosios vietos, dažniausiai nepažįsta artimųjų… Visada turiu būti budri. Jei vežuosi automobilyje pas gydytojus, gali atsidaryti duris bet kada, bet kur išlipti. Namuose išrenka rozetes, pultelius, daiktus naudoja ne pagal paskirtį. Jam skirta nuolatinė priežiūra, o prižiūrėtoja esu aš. Nelieka savo gyvenimo, interesų, visas dėmesys nukreiptas tik į jį. Paguldytas Slaugos skyriuje, sukelia tokias problemas visam personalui, kad nuolatos skambinama man, vėl parsiveždavau namo. Gulėdamas Slaugos skyriuje, tris kartus pabėgo, ieškojo policija. Deja, nėra uždarų palatų sergantiems demensija ir aktyviai vaikštantiems. Vilniuje, Parko g., „Alzheimerių skyriuje“, išguli porą savaičių ir vėl parvežamas namo. Grįžta su tomis pačiomis dozėmis vaistų. Pavargstu nuo nuolatinių pasakojimų specialistams apie jo gebėjimus, problemas, būsenas. Nuo mano informacijos priklauso vyro gydymo kokybė… Kokie patyrimai dar neišgyventi?.. Jo elgesys neadekvatus, nenuspėjamas. Medicinos personalas su siaubu pasakoja, kaip procedūriniame kabinete mano vyras skalpeliu nusipjauna sau lašelines… O kokie jo elgesio ypatumai namuose?.. Sunkiai galiu nusakyti viską žodžiais.

Svarstymai apie kažkokias globos institucijas virsta nuliniais. Globos institucijose užsmaugtų mokesčiai. Man neliktų pensijos asmeniniams poreikiams. Nesudurčiau galo su galu. Finansinė valstybės parama – 138 Eur. Vaistai, sauskelnės… Epilepsija niokoja atmintį, trikdo orientaciją. Lieka pavojus kiekviename žingsnyje nukristi, susižeisti, užsimušti. Pats žmogus dažniausia nereguliuoja priepuolio – lūžta rankos, trankoma galva, sukeliama grėsmė visai aplinkai. Slaugos paslaugos namuose psichologiškai sudėtingos man pačiai. Svetimo žmogaus įsileidimas į savo privatų gyvenimą visada sudėtingas. 

Beveik dviejų metrų ūgio, 120 kg sveriantis pilietis – agresyvus, jautriai reaguojantis į pastabas… Bet koks prieštaravimas jam sukelia agresiją, o mokantys dirbti su psichikos sveikatos ligoniais – pakankamai retas reiškinys. Slaugos ligoninėse privalėtų atsirasti uždaros slaugos palatos, kuriose gulėtų tokie pacientai, leisdami nors kartais atsikvėpti slaugantiems artimiesiems, nes ne visiems šeimos nariams užtenka jėgų tokio žmogaus priežiūrai. Vaikštantis, bet gilia demensija sergantis žmogus, jautri problema šeimai ir visuomenei.

Kiek turiu informacijos – visame pasaulyje daug tokių laisvai klajojančių ligonių. O visos mūsų šeimos gyvenimas lieka sudarkytas, nestabilus, nes jau mažosios anūkės supranta, kad senelis kitoks, sergantis. Vyro elgesio stebėjimas man tęsiasi 24 val. per parą. Viliuosi, kad Aukščiausias suteiks jėgų garbingai nueiti visą santuokinį kelią iki pabaigos…“

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje