…Ėjo vakaras per gražią mūsų šalį,
Ėjo šiurpios naktys pro namus.
Ir rugiuos, ir prie tylaus upelio
Kažkas slinko juodas neramus…

…Tik lyg sapnas tolumoj vaidenas
Ir vilioja, moja jis tave…
Staiga krinta prakeikimas senas,
Staiga kyla mirus LIETUVA...“ 

Kilus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, Pabradės (Pažeimenės), Joniškio, Švenčionėlių, Linkmenų vietovių trikampyje iš Pabradės vasaros stovyklos ir kitų lietuviškų dalinių pasitraukus kariams, susijungus su vietiniais sukilėliais partizanais, susibūrė stiprios Pabradės ir Švenčionėlių, Saldutiškio apsaugos rinktinės. Čia labiausiai priešintasi ir kautasi su raudonarmiečiais, bolševikais ir jų aktyvistais. Išsaugota daug karinio ir civilinio turto, apsisaugota nuo plėšikaujančių raudonarmiečių. Šios sukilėlių aukos prasmingos: garbingai ir narsiai pasipriešinta okupantams, trumpam atkurta lietuviška savivalda ir tuo neginčijamai paneigtas pasauliui bolševikų skelbiamas apgaulingas melas apie savanorišką Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungą. 1941 m. sukilimas – vienas svarbiausių įvykių šimtmetinėse lietuvių tautos laisvės kovose.

Išskirtinė Švenčionių ir kitose apylinkėse vykusio sukilimo ypatybė – Lietuvos kariuomenės karių aktyvus dalyvavimas antisovietinėse laisvės kovose. Švenčionėliuose, Pabradėje, Joniškyje, Saldutiškyje, Linkmenyse, Vilniuje, Valkininkuose kariai prieš raudonarmiečius ryžtingai kovėsi kartu su vietiniais sukilėliais, tuo laiku vadinamais partizanais, šauliais. Šiek tiek išsamiau apie pasipriešinimo veiksmus Švenčionių buvusioje apskrityje. Čia, pasitraukę, išsilaisvinę iš bėgančios Raudonosios armijos dalinių, lietuviai kariai sukilimo laikotarpiu, iki 1941 m. liepos pradžios, sukūrė, suorganizavo Pažeimenės/Pabradės, Švenčionėlių, Saldutiškio–Linkmenų sukilėlių rinktines, kuriose kovojo per 1400 vyrų (…). 

Iš Pabradės 1941 m. birželio 24 d. lietuvių daliniai, drauge su raudonarmiečiais prievarta varomi į Rusiją, pasiekė Švenčionis. Pasakoja buvęs karys eil. Vytautas Trečiokas: „Keliai, laukai užtvindyti besitraukiančios kariuomenės. Chaose visais keliais keleliais prisidengiant mišku bėga „nenugalimoji“.

Pakeliui į Švenčionis kariai traukėsi grupelėmis, pavieniui. Netoli vieškelio prie Mėžionių kaimo sodiečių vėliau buvo surastas žuvęs nežinomas lietuvis karininkas. Žūties aplinkybės neaiškios. Gal pasipriešino prievartai, susišaudė, bandė trauktis… Liudytojai teigė, lyg buvęs karininkas, leitenantas. Tačiau tikrai niekas nepatvirtino. Vėliau palaidotas senosiose Mėžionių „Šilalio“ kapinėse. Yra pastatytas kryžius.

Daliniams sustojus poilsio už Švenčionių, Lygumų kaimo miške, lietuviai kariai traukėsi, bėgo jau grupėmis, didesniais būriais. Ypatingojo skyriaus čekistai rengė pasalas, suiminėjo ir šaudė sukilėlius. Lygumų kaimo gyventojas J. Činčikas pasakojo, kad lietuviai užsukdavę pas juos atsigerti, klausdavę kelio Lietuvon ir vis bėgdavę. Visą birželio 24 d., kol priešų čekistai sargybos nepastatė ir nepradėjo jiems nepaklusnių ir besipriešinančių lietuvių gaudyti, suiminėti, šaudyti.

Nors ir nelabai vykusiai, tačiau prie Lygumų k. lietuviai sukilo (paskutinieji kilometrai Lietuvoje!). Tam buvo ruoštasi.

Čia būta rimtesnių kautynių, pasipriešinimo sekiojusiems enkavedistams.

Pulko adjutantas kapitonas A. Zaluba sušuko: – Broliai lietuviai, gana rusams vergauti!

Kareiviai sujudo, nes tai buvo ženklas sukilti. Kapitonas nušovė kelis politinius vadovus, NKVD kareivius. Prie jo prisidėjo beveik būrys vyrų ir pradėjo šaudyti rusus. Bet raudonųjų buvo gana daug, jie visą laiką mūsų vyrus sekė iš paskos. Jie turėjo automatų ir lengvųjų kulkosvaidžių. Kapitono grupė neturėjo jokių galimybių išsilaisvinti. Juos apsupo ir visus iššaudė. Kiti matė, kad kapitonas A. Zaluba gulėjo nušautas, o enkavedistai su durtuvais badė negyvus kareivius…

Iš viso Lygumų kaimo miške, prie Švenčionių, lietuviams sukilus, pasipriešinus, priešai nužudė (nušovė, subadė durtuvais, kitaip nukankino) 8–9 lietuvius sukilėlius karius ir 2 partizanus (sukilėlių karių rėmėjus). Ten pat žuvęs eil. Jaroslavas Žakevičius. Politinių vadovų, enkavedistų suimtas ir atsivarius prie Lygumų k. nužudytas (subadė) Pilypų k. gyventojas sukilėlis Stanislovas Stukėnas, norėjęs lietuviams kariams perduoti maisto, ir sukilėlis Aidukas iš Švenčionėlių (?). Visi palaidoti Švenčionių kapinėse. Yra pastatytas tautodailininko Juozapo Jakšto paminklinis kryžius. 2001 m. lapkričio 22 d. kariams sukilėliams buvo pastatytas ir pašventintas atnaujintas to paties skulptoriaus antkapinis kryžius (…).

Birželio 24 d., privažiavęs Adutiškį, iš automobilio, kuriame važiavo 29 ŠTK štabo aukštieji karininkai ir politiniai vadovai, išlipo plk. ltn. Otonas Milaševičius, LK intendantūra, RA 29 ŠTK štabo, karys sukilėlis, LAF narys. Jis kreipėsi į karius: „Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau nėra kur mums trauktis!“. Taręs šiuos atsisveikinimo žodžius, išsitraukė pistoletą ir nusišovė. Prieš tai žmonai buvo perdavęs laiškelį: „Palikęs šeimą, tėvų žemę, nematydamas perspektyvos, negaliu toliau trauktis ir negaliu sulaužyti priesaikos. Man su fašistais nepakeliui. Todėl manau, kad turiu mirti.“

Švenčionėlių apsaugos rinktinei, čia veikusiam štabui, priklausė TDA Vasiuliškės (vadovavo Pranas Stankelis), Antaliedės (vadas Anicetas Urmonas), gali būti ir Labanoro (vadai ltn. Vincas Kačergius, psk. Pranas Snieška, Jurgis Maciulevičius), Rašos dvaro (ltn. V. Biveinis ir ltn. (?) A. Petronis), Kaltanėnų (vad. mokytojas, ats. j. ltn. Jonas Kvaraciejus, būryje – apie 20 sukilėlių), Pašaminės (vadas ltn. Kazys Butautis, apie 30 sukilėlių), Reškutėnų (vad. A. Veršelis, apie 10), Rėkučių (vadas Adomas Lapėnas), spėtina, kad Švenčionėlių štabui priklausė Ignalinos krašto sukilėliai. Įdomesnės, svarbesnės kautynės. 

Antrąją karo dieną, birželio 23 d., po vokiečių lėktuvų virš Švenčionėlių pirmųjų skrydžių, pradėjo organizuotis lietuviai partizanai. Birželio 23 d. vakarą ir naktį į birželio 24 d. pasirodė pirmieji atsitraukiantys Raudonosios armijos daliniai, jie ėmė plėšti ir naikinti gyventojų nuosavą bei valstybinį turtą. Sukilėlių vadai tuojau suprato, kad laikas veikti.

Nutarta užgrobti karinius sandėlius ir apsiginkluoti. Puolimas pavyko. Bet geležinkeliu iš Pabradės atvažiavę raudonarmiečiai netikėtai puolė partizanus. Šie buvo priversti atsitraukti į artimiausius kaimus ir miškus. Birželio 25 d. partizanai kartu su sukilėliais kariais puolė bolševikus. Švenčionėliai atsikovoti, išsaugotas visas valstybinis turtas.“ Atskridus pirmosioms naujo karo kregždėms ir savos Kauno lietuviškos Vyriausybės žinioms, Švenčionėlių lietuviai pradėjo veikti labai greitai. Vietos mokytojų ir kitų, dar nesuskubtų išgabenti inteligentų rūpesčiu tuojau sudarytas Švenčionėlių lietuvių partizanų štabas, išleisti atsišaukimai partizanų būriams verbuoti ir kitą dieną perimta visa miesto valdžiai.“ 

Švenčionėlių valsč. sekretorius, buvęs Kaltanėnų vlsč. bibliotekininkas sukilėlis Antanas Ulozas, ginkluotas tik pistoletu, saugojo tiltą per Žeimenos upę. Žuvo birželio 24 d., raudonarmiečiui metus granatą. Jo vardu vokiečių okupacijos metais buvo pavadinta viena Švenčionėlių gatvė. Vėliau, sustiprinus sargybą, raudonarmiečių mažesni būriai, atžygiavę iš Labanoro pusės jau negalėjo laisvai pereiti šio tilto ir turėjo sukti lanku per Kaltanėnus į Švenčionių–Daugėliškio kelią.

Švenčionėlių rinktinės sukilėlis eil. P. Dranginis, buvęs LK 9 LK Vytenio pėstininkų pulko (RA 215 ŠP) karys, pasitraukęs iš Rusijon pro Švenčionis varomo dalinio: „Nutarėme su draugu pabėgti ir slapstytis miške. Aš vadovavau skyriui, todėl patikimesnius savo kareivius perspėjau ir paraginau bėgti. Po vieno postovio pastebėjau, kad nebėra mano skyriaus kareivių ir būrio vado. Tuomet ir aš, suradęs progą, sprukau į mišką. Slapstydamasis ir sutikęs daugiau pabėgusių draugų atvykau į Švenčionėlius. Čia prisijungėme prie partizanų ir drauge su jais kovojome prieš bolševikus. Prie Švenčionių plento sunaikinome 2 rusų mašinas, 1 politruką ir keletą raudonarmiečių. Kadangi buvau kulkosvaidininkas, tai teko visą laiką būti sargyboje ir nuolat susišaudyti su bėgančiais rusais (…)“. Šiose kautynėse iš viso buvo nukautas 1 politinis vadovas, 2 raudonarmiečiai, 1 sunkiai sužeistas, paimtas grobis (ginklai, sunkvežimis ir kt.).

Birželio 26 d. kautynėse žuvo neįvardyti 1 mūsų karys ir 1 partizanas, nukautas 1 sovietų karininkas. Kitą dieną susišaudžius su raudonarmiečiu būriu, besitraukiančiu per Švenčionėlius, nukautas 1 raudonarmietis (…).

Švenčionių apskrities Saldutiškio miestelyje birželio 22 d. vakare pradėjusiai kurtis vadinamai partizanų (sukilėlių) rinktinei vadovavo ats. kpt. Eugenijus Petrauskas. Labai aktyviai į sukilimą įsitraukė Saldutiškio šaulių vadas Adolfas Telksnys, atėjęs su septyniolika vyrų. Birželio 24 d. rytą, auštant, sukilėliai apsupo ir užėmė Saldutiškį. Milicija, komjaunuoliai ir komunistuojantys, sovietiniai aktyvistai pabėgo. Buvo išsaugota lentpjūvė, kurią komjaunuoliai bandė padegti. Miestelyje iškelta Lietuvos valstybinė trispalvė vėliava. Pirmoji būstinė – Šaulių namai. Buvo paskirti ir pasiųsti žvalgai, slapukai į sekimo postus, parengta Saldutiškio sukilėlių „smogiamoji grupė”. Pirmas mūšis: Apsupus geležinkelio stotį vien pistoletais ginkluoti sukilėliai staiga puolė pasirodžiusią automatricą; nušauti 2 raudonarmiečiai, 3 suimti. Mūšyje sužeistas partizanas Antanas Samsonas. Taip buvo įsigyti pirmieji 5 šautuvai, pasipildyta šovinių.

Organizuojamas, sutvarkomas telefono ryšys su visais partizanų postais ir būriais. Išleidžiamas ir išplatinamas Saldutiškio rinktinės vado Pirmas (Nr.1) įsakymas: gyventojai įspėti laikinai pasitraukti iš namų, saugotis kerštaujančių komunistų, bėgančių bolševikų. Įsakymas išsiuntinėtas visiems priklausiusiems būriams Ginučiuose, Kirdeikiuose (50-ties vyrų būriui vadovavo ltn. Antanas Biliūnas ir Jonas Gimžauskas), Linkmenyse ir kt.

Iš Pašaminės atvyksta dviem sunkvežimiais iš surusintų dalinių pabėgę ginkluoti lietuviai kariai. Birželio 25 d. sekimo postas pranešė, kad iš Utenos atvažiuoja keturi ginkluotų bolševikų sunkvežimiai. Linkmenų būriui įsakyta pasipriešinti. Partizanai smarkiai apšaudė pirmą sunkvežimį. Devyni priešai (komisarai, politiniai vadovai, karo vadai) nukauti. Paimta daug ginklų. Kiti sunkvežimiai apsisuko ir nuvažiavo Kirdeikių kryptimi, bet ten juos pasitiko kitas – Kirdeikių sukilėlių būrys. Užgrobtas sunkvežimis. Pirmose kautynėse, Šilaikiškės–Antaprūdės miške, žuvo Linkmenų būrio sukilėliai: eil. Petras Bieliauskas, o antrose – psk. Bronius Želnys (Žebrys?).

Saldutiškio sukilėlių vadas, keičiantis padėčiai, 26 d. vakare išleido Antrą įsakymą (Nr. 2): – gyventojai kviečiami grįžti į namus, rinkti ginklus, išvilioti ginklus iš raudonarmiečių, pakeičiant į maisto produktus. Pakelėse kabinami skelbimai, raginantys rusus nusiginkluoti ir pasiduoti, nesiartinti prie sodybų, nes gresianti mirtis.

Birželio 29 d. (kitais duomenimis 28 d.) Linkmenų partizanai prie Pažiezdrio k. susikovė su visa bolševikų sunkvežimių vora. Priekiniai prasiveržė, o kiti puolė sukilėlius. Du vietiniai komunistai išdavikiškai parodė rusams, kaip per raistus apeiti sukilėliams už nugaros. Kautynėse žuvo, pagal turimus duomenis, patikslinus šių sukilėlių vardus, pavardes, LK kariai: eil. Antanas Vaiciukonis, eil. Juozas Parulis, eil. Stasys Talkačiauskas.

Birželio 29 d., ėjusį į žvalgybą Salų k., Saldutiškio rinktinės, Linkmenų būrio sukilėlį Adomą Švogžlį užpuolė šeši raudonarmiečiai ir subadė durtuvais.

Saldutiškio rinktinės vadas kpt. E. Petrauskas išleido Įsakymą Nr. 3, skelbiantį kovą visiems, norintiems pakenkti sukilėliams, ypač padegėjams, nes vienas komunistas, uždegęs savo namą, bandė padegti visą miestelį. Deja, ir pats sudegė savo name. Gautos žinios apie žuvusius Ginučių kuopos sukilėlius – eil. Joną Grigą ir partizaną Albertą (Albiną?) Matusevičių. Dviese susikovė su trylikos raudonarmiečių būriu. Žuvę sukilėliai palaidoti Ginučių kapinėse, yra laikinas kryžius.

Linkmenų, apie 70-ties sukilėlių, būrį suorganizavo, jam vadovavo liktinis vyr. psk. Adomas Lunius iš Pažiezdrio kaimo. Kiti aktyvesni linkmeniškiai organizatoriai – mokytojas Paukštelis ir Ignas Vilutis. Vėliau vienu vadu tapo iš RA buvusio lietuviško dalinio prie Švenčionių pabėgęs ltn. Kazys Gaižutis. Kautynėse prie Linkmenų jis buvo sužeistas ir patekęs į priešų pasalą, nevaldydamas rankos, sėkmingai vienas, šautuvą užtaisydamas dantimis, apsigynė. Kitais duomenimis, ltn. K. Gaižutis dar buvo sutelkęs raitų sukilėlių partizanų būrį.

Saldutiškio partizanų (sukilėlių) rinktinės, Ignalinos krašto žuvę kariai, partizanai: 

Alfonsas Abaravičius, gim. 1922 m., gyv. Mikalave, Daugėliškio valsč. 1941 sukilėlis partizanas, Mikalavo būrys. Žuvo 1941-06-26 kautynėse, Daugėliškio ir Mikalavo būriams susikovus su besitraukiančiais sovietiniais okupantais. Palaidotas Mikalavo kapinėse, Daugėliškio sen., bendrame šeimos kape, 2003 m. pastatytas naujas kryžius.

Eil. Petras Bieliauskas, LK PP (?), karys sukilėlis, Saldutiškio partizanų rinktinė (SPR), Linkmenų sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-25 Šilaikiškės–Antaprūdės miške kautynėse su sov. okupantais. Palaidotas Linkmenų vad. Margavonių kapinėse, yra antkapinis kryžius.

Gubertas Bilkis, gim. 1912 m., gyv. Palūšėje, Ignalinos valsč., 1941 m. buvęs Ignalinos būrio sukilėlis partizanas. Žūties aplinkybės ne visai aiškios: 1941-07-23 Grybėnų miškuose jį suklydę nušovė vokiečiai, kai jų sudarytas būrys ieškojo pasislėpusių sovietų kareivių, kadangi G. Bilkis buvo apsivilkęs rusišku karišku apsiaustu, tad vokiečiai palaikę rusu, pasaloje nušovė. Palaidotas Palūšės kapinėse, yra antkapinis paminklas.

Eil. Jonas Grigas, LK karys sukilėlis, Ginučių būrys. Žuvo kartu su A. Matusevičiumi 1941-06-24 ar 25–26? Papiliakalnio k., kaudamiesi dviese su sov. okupantų 13-os raudonarmiečių būriu. Palaidotas Ginučių kapinėse bendrame kape. Yra medinis kryžius.

Eil. Lašinskas, LK, karys sukilėlis, žuvo 1941-06-26 prie Puškoriškių kaimo kaudamasis su raudonarmiečių daliniu. Palaidotas Kaltanėnų kapinėse, kapas užlaidotas, žinoma tik apytikrė vieta. 2004 m. pastatytas bendras kryžius.

Mykolas Mačerinskas, gim. 1911 (1914?) m., Mikalave, Daugėliškio valsč. 1941 m. sukilėlis partizanas, Daugėliškio sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-24 Daugėliškio apylinkėje, sukilėliams pasitikus 2 sovietinių okupantų automašinas. M. Mačerinskui nušovus vieną raudonarmietį, atsakydami priešai sukilėlį nukovė. Palaidotas Mikalavo kap., 2003 m. pastatytas naujas kryžius.

Albertas Matusevičius, 1941 m. sukilėlis partizanas, SPR, Ginučių būrys. Žuvo kartu J. Grigu 1941-06-24 (25–26?) Papiliakalnio k., dviese susikovus su trylikos raudonarmiečių būriu. Palaidotas Ginučių kap., yra kryžius.

Stasys Matusevičius, gim. 1915 m., gyv. Kaltanėnų valsč. Policininkas, 1941 m. sukilėlis partizanas, ŠAR. Žuvo 1941-07-02 sprogus minai. Palaidotas Kaltanėnų kapinėse bendrame šeimos kape, yra antkapinis paminklas, pažymėti vardas, pavardė. 2004 m. pastatytas bendras kryžius.

Eil. Juozas (Antanas?) Parulis, Juozo, (Martyno?), gim. 1918 m., Genių k., Alytaus valsč., LK, RA 615 AP, karys sukilėlis, SPR, Linkmenų sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-29 prie Pažiezdrio k. būrio kautynėse su sov. okupantų raudonarmiečių daliniais, važiavusiais Utenos–Kaltanėnų keliu. Palaidotas Linkmenų Margavonių kapinėse, bendrame sukilėlių kape, yra kryžius.

Alfonsas Patapavičius, Katinautiškės k., Tverečiaus valsč. Policininkas, sukilėlis partizanas, Tverečiaus sukilėlių būrys. 1941-06-23 (ar 24-25?) sukilėliams susikovus, nušovė sovietiniai aktyvistai, komunistai. Buvo palaidotas Tverečiaus kapinėse, sukilėlio palaikus giminės iš Tverečiaus kapinių perlaidojo į Vilnių.

Antanas Samukėnas, Kazimiero, gim. 1897, gyv. Bėčiūnuose, Ignalinos valsč., Ignalinos būrio sukilėlis. Nušautas 1941-07-11. Palaidotas (tuo laiku) žūties vietoje, prie Ilgio ež.

Adomas Švogžlys, gim. 1886 (85?) m., gyv. Kaltanėnų valsč. 1941 m. sukilėlis partizanas, SPR, Linkmenų sukilėlių būrys. Birželio 29 d. ėjusį į žvalgybą Salų k., sukilėlį A. Švogžlį užpuolė šeši raudonarmiečiai ir subadė durtuvais. Palaidotas Linkmenų parapijos II kap., bendrame šeimos kape, yra paminklas, pažymėti vardas, pavardė.

Eil. Stasys Talkačiauskas, gim. 1920 m., LK karys, sukilėlis, SPR, Linkmenų sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-29 prie Pažiezdrio k., būrio kautynėse su sov. okupantų raudonarmiečių daliniais, važiavusiais Utenos–Kaltanėnų keliu. Palaidotas Linkmenų vad. Margavonių kapinėse, bendrame sukilėlių kape, yra kryžius.

Eil. Antanas Vaicekonis, gim. 1920 m., LK, RA 615 AP, karys sukilėlis, SPR, Linkmenų sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-29 prie Pažiezdrio k. būrio kautynėse su sov. okupantų raudonarmiečių daliniais, važiavusiais Utenos–Kaltanėnų keliu. Palaidotas Linkmenų vad. Margavonių kapinėse, bendrame sukilėlių kape, yra kryžius.

Eduardas Vaickus, kilęs iš Gaveikėnų, Ignalinos valsč., 1941 m. sukilėlis partizanas, Ignalinos sukilėlių būrys. Nušautas ant Meironų kalno, tikslios žūties aplinkybės neaiškios. Kapas nežinomas. psk.

Psk. Bronius Želnys (Žebrys?), kilęs iš Karsakiškio, Panevėžio apskr. LK karys sukilėlis, SPR, Linkmenų sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-25 kautynėse su sov. okupacinės armijos daliniu, tiksliau – neaiškioje vietovėje: vienur, teigiama, kad prie Kirdeikių, kitur – prie Kaltanėnų. Palaidotas Kaltanėnų kapinėse, kapas vėliau užlaidotas. 2004 m. pastatytas bendras kryžius.

Nežinomas LK karys sukilėlis, SPR. Žuvo 1941-06-26 prie Puškoriškių kaimo, kautynėse su sov. okupacinės armijos daliniu. Kitur nurodoma žūties vieta – prie Kuklių k. Palaidotas Kaltanėnų kapinėse, kapas užlaidotas, žinoma tik apytikrė vieta. 2004 m. pastatytas bendras kryžius.

Parengta pagal Valdo Striužo straipsnį „1941 m. sukilimas Švenčionių apskrityje“. Spausdinama sutrumpintai.

Valdo Striužo, LYA ir Artūro Kacevičiaus nuotr.