Skip to content

Ar ilgam išsaugosime pelkes?

Pranas ZUBRICKAS

Daugelio mūsų požiūris į pelkes yra labai skirtingas, kaip ir pavadinimai – jos vadinamos tyruliais, raistais, o dabar įsigalėjo dar vienas pavadinimas – šlapynė. Nemažai daliai žmonių pelkė – tai kemsynė, velnynė, uodų perykla ir pan. Pelkės (šlapynės) sudaro apie 25 proc. viso šalies ploto. Po paskutinio apledėjimo buvę 12 tūkst. ežerų virto pelkėmis. Dabar 16 350 km2 teritorijos priskiriama šlapynėms, iš kurių 8750 km2 – šlapi miškai, 6450 km2 – durpynai ir 1150 km2 – atviri vandenys. Didžiausias šlapynių sausinimo vajus vyko sovietmečiu, kai buvo be gailesčio naikinamos pelkės, tiesinami upeliai, paverčiant juos melioracijos grioviais. Be to, sovietų valdžia naikino vienkiemius, keldami gyventojus į centrines gyvenvietes. 

Pradžioje nusausintose žemėse buvo gaunami neblogi kultūrų derliai, bet negaudama organinių trąšų, užsikemšant drenažo sistemoms, žemė vėl neretai virsdavo užpelkėjusiais plotais. Tais laikais teko vieno kolchozo pirmininką įtikinėti, kad reikia didinti vieno hektaro derlingumą, o ne dirbamos žemės plotus melioruojamos žemės sąskaita. Buvo prikuliama iš 1 ha tik po 2 t grūdų, o plėsti plotus reikia tik pasiekus bent 3–4 t iš hektaro. Man buvo paaiškinta, kad iš didelio ploto net esant žemam derlingumui, nuleistą planą bet kokiomis sąlygomis pavyksta įvykdyti. Dabartiniu metu juokingai atrodytų, jei koks ūkininkas, specializuojantis grūdininkystėje, siektų 4 t derliaus, kai ir 8–10 tonų jau nieko nestebina. 

O dabar norisi grįžti į vaikystės prisiminimų laikus. Gyvenant Šilutės r. vienkiemyje, už kokio kilometro į vakarus buvo didelis durpynas. Iš kasdienių išvykų į gamtą, kas antra trečia būdavo link durpyno ir pelkių. Ten daugiausia susidurdavau su gyvūnijos įvairove. Kur vanduo, ten ir gyvybė. Kai kurie išvykų momentai išlikę atmintyje. Visas išvykas lydėdavo mano ištikimiausias draugas – neaukšto ūgio šunelis Margis. Įdomiausia būdavo stebėti, kai užtikdavome stirnas, besiilsinčias durpyne, kurios pakeltos jausdavo, kad tas mano Margis nepavojingas, tad jos tiesiog žaisdamos skraidydavo virš neužaugų berželių. Pavasarį iš visų pusių sklisdavo tetervinų burbuliavimas, perkūno oželių mekenimas, vėliau – griežlių „koncertai“. Lietingais metais būdavo apsemtas ne tik durpynas, bet ir apydurpio plotai. Labai smagu būdavo teliuškuotis, plaukioti šiltame pievų vandenyje. Tokiais metais labai gausiai perėdavo didžiosios antys, dryžgalvės kryklės, kurių jaunikliai pavakariais pakildavo į orą ir skrisdavo į ražienas palesti, dangų tiesiog užtemdydavo jų debesiai.

Durpyne tarp iškastų kepalo formos durpių tvenkinėlių, pripildytų vandeniu, gerokai žemiau krašto turėjo olas lapės. Kartą, kai iš kiemo laputė „nudžiovė“ vištą, nusekiau su Margiu iki olos ir patrepsėjęs, už kelių metrų įsmukau į kamerą – tiesiai ant lapiukų ir mano vištos. Įlindęs olon Margis ištempė vieną lapiuką, tad pasiėmęs jį parkeliavau į namus. Deja, kitą dieną lapiukas nugaišo, nes, pasirodo, betempiant Margiui jį iš urvo, lapiukui buvo perkąsta krūtinė. 

Galų durpynas
Galų durpynas

Baigiant išvykų prisiminus, nuo namų palei griovį link durpyno augo didžiuliai gluosniai (daugybei gyvūnų tai buvo „gyvenamieji būstai – bendrabučiai“), neapkabinamo dydžio, o jų eilės gale apie 1960 m. užtikau didžiąją miegapelę. Ši miegapelių rūšis buvo laikoma išnykusi Lietuvoje. Nuo 1936 m. nebuvo rasta jų, ir tik 1989 m. jos aptiktos palei Nerį. Vėliau ir prie Rambyno rasta, visai netoli tos vietos, kur buvo mano stebėta. Aplankęs tėviškę beveik po pusšimčio metų, nei mano milžiniško dydžio gluosnių, nei miškelių, nei tų pelkių jau nelikę. Sovietinė melioracija sunaikino daugelį nuostabių kraštovaizdžio elementų, gražių vienkiemių. Kiek teko domėtis, Ignalinos r. gal mažiausiai buvo sunaikinta šlapynių, nesuspėta. 

Turime Galų durpyną, kurio plotas – 1297 ha, jame 1040 ha plote durpių vidutinis storis siekia 2,8 m, storiausioje vietoje – 8,8 m, o iš viso yra 28,7 mln. m3 durpių, po jomis slūgso 2–9 m sapropelio sluoksnis. Ignaliniečiai tikriausiai žino, kad Galų durpynas yra Nemuno ir Dauguvos upių vandens takoskyroje. Dūdos upelio vandenys teka į Dauguvos baseiną, o Švoginos upelis – į Nemuno baseiną. Ignalinos r. yra du telmologiniai draustiniai – Pušnies ir Milašiaus. 

Dabartiniais laikais per vertingiausias pelkes daromi pažintiniai takai, kur galima grožėtis pelkių platybių vaizdais, susipažinti jos flora. Ne vienas stengiasi įsikurti prie pelkės, kad įvairiems tikslams galėtų įsirengti nuosavą vandens telkinį – nuo pirtelės iki įžuvinimo vertingomis žuvų rūšimis. Kas tokių galimybių neturi, pasitenkina spanguoliavimu aukštapelkių raistuose. Negalima nepaminėti, kad šlapynėse bandoma išsaugoti garsiąsias meldines nendrinukes. Nemažai milijonų išleista jų atkūrimui, tad turėtų paaiškėti tos priemonės rezultatai. 

Jei ankstesniais laikais buvo manoma, kad pelkes reikia kuo greičiau nusausinti, paverčiant dirbama žeme, tai dabar pelkės laikomas svarbiomis klimato kaitos reguliavimo procese, vieta, kur aibė augalų ir gyvūnų randa natūralų prieglobstį nuo vis dar niokojančios žmogaus ūkinės veiklos.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!