Nuo žilos senovės mūsų protėviai gerbė medžius, posakiuose dažnai gretino žmogų su medžiu, medžiuose regėjo jėgos šaltinius ir dvasių buveinę. Rašai ir jautiesi liūdesio pranašu, nes regisi, kiek žmogaus suvokimo prarasta, kokiomis vertybėmis kalbėsime ateičiai, kokiais dievukais esamę apsistatę kasdienybėje.

„Įžengi į Lietuvos mišką ir už dūšios stveria“… Kirtimai, plynės, kuriose šlamėjo, čiulbėjo, žaidė… Miškus susigrąžinome mirčiai, nes geras ir aprūpintas gyvenimas reikalingas čia ir dabar, o medžiai dėlioja šimtmečius, kuriuose, mes, esame pasiklydę. Kas „išmušė“ iš mūsų širdžių ir galvų gamtos suvokimą, kas atėmė amžinosios harmonijos sąvokas, kas nesvietišku greičiu neša žmoniją į pražūtį?…

Įžengi liepos mėnesį į mišką, o buvę vaisingi uogienojų plotai jau merdėja nuo nuolatinių „šukavimų“, dar neprinokusios mėlynės nubraukytos rinkėjų „šukomis“ ir palikti augalėliai merdėti.

Suprantama, kad uogas žmones renka ne tik sau, bet ir pardavimui… Renka dažnai ne iš pertekusio gyvenimo, o nepritekliaus. Perka savo mokiniams batus, kuprines, surinktų ir parduotų uogų kilogramais skaičiuoja būtiniausias gyvenimo išlaidas. Ir kaip juos smerkti už draskomus uogienojus, jei rūpinamasi šeimų gerove?.. Kiek surinksi rankomis, o kokį kiekį kombainu?..

Kai uogautojams, taip ir grybų rinkėjams galioja nerašytos elgesio etikos taisyklės, kurių mokė mus seneliai ir tėvai, kurias vaikais matėme grybaudami šalia suaugusių. Eini į mišką, būtinai pasiimi peiliuką, kad nerautumei grybų su šaknimis, tausotum grybieną. O dabar mes skubame, kad tik greičiau, nors su visomis šaknimis prisirauti… Ką ten tausoti… Ataugs. Svarbiausia – pilnus krepšius pririnkti, namo parnešti, o kas miške nuo barbariškų žygių liks, nelabai kam svarbu. 

Ramesnis grybautojas atsakytų – miške dar kol kas liks medžiai, labai norėję būti tausojamais, šventais, bet nesuprasti žmogaus. 

Prieš gerą dešimtmetį, brisdama pamiškių kaimais su fotoaparatu ant peties ir ieškodama žmonių portretų, radau ne vieną sodžių, kuriame senosios gaspadinės visus vaistinius žolynus miškų kirtimuose, pamiškėse ir tik joms žinomose vietose rinkdavo. Dabar tų sakralių vietų liūdnai nebeliko, senolės iškeliavo į Amžinybę, gamtos kalbėjimai sunkiai prisišaukia skubantį žmogų. 

Tenka stebėtis tos gamtos kantrybe ir atkaklumu įrodyti kiekvieno augalėlio svarbą ir naudą, kiekvienos jungties nepakeičiamumą aklam ir nuo vartojimo apsunkusiam žmogui. 

Rimo Pociaus pieš.