Skip to content

Švietimo sistemos tikslas – „užbaninti“ jauno žmogaus švietimą?

Įtariu, kad vyresnio amžiaus žmonės šiurpsta nuo paskutiniu metu pasirodžiusių straipsnių apie „tragediją“ dėl matematikos egzamino rezultatų. Dėl kitų dalykų galima buvo šiurpti taip pat. Bet daugelis jau išmoko atsirinkti ir ieškoti, ką gi norima paslėpti, pridengti ir įteigti vienodo turinio šou paleistu per visas įmanomas žiniasklaidos priemones. Deja, kol kas dar sunku susigaudyti, kieno ausys kyšo iš po brukamos nuostatos, tačiau pakalbėti apie tai galima. 

Anekdotas 

Štai Mokytoja Vaiva svarsto, ar tai TIKRAI anekdotas? Kirpėja kerpa pedagogą ir klausia: „Kodėl gi mūsų šalyje švietimo reikalai vis prastesni ir prastesni?“ Pedagogas atsako: „Įsivaizduokite, kad jūs turite raštiškai fiksuoti ir pagrįsti kiekvieno kirpimo instrumento taikymą, sudarinėti ilgalaikį ir trumpalaikį kiekvienos galvos kirpimo planą, raštu pagrįsti galvos plovimą, šampūnų ir kitų plaukų priežiūros priemonių naudojimą. Jūsų darbo atlygis tiesiogiai priklausys nuo to, kiek jūs esate parašiusi straipsnių apie kirpimo naudą (turint galvoje ir leidinio, kuriame publikuojate straipsnį, reitingus), taip pat nuo to, kiek vedėte paskaitų apie galvos plovimą ir ar dalyvavote seminaruose bei konferencijose „Skutimas, kaip istorinis konceptas informacinių komunikacinių technologijų aspekte“.

Atlygis priklausys ir nuo pasirodymų, kuriuos jūs rengsite savo klientams… Keletą kartų per metus pas jus atvažiuos tikrintojai. Dėl sprendimo iš aukščiau jums bus uždrausta naudoti žirkles aštriais galais…“

„Atsiprašau!.., – pasakė apstulbusi kirpėja. – O kirpti man kada?!“ 

„Man atrodo, aš atsakiau į jūsų klausimą“, – baigė pedagogas.“

Šis taiklus „pokalbis“ labai aiškiai apibūdina dabartinę mokytojų situaciją: kuo daugiau įvairaus „popierizmo“, kuris tik atimą laiką ir imituoja darbą, realiai mažinant tiesioginę mokytojo funkciją – mokyti. 

Matematikos žinios

Tai, apie ką dabar pasakysiu – tikrai ne psichozės padarinys. Tiesiog po truputį ruošiamės naujiems mokslo metams ir kai kurias priemonės įsigyjame visko nepalikdami paskutinei dienai. Taigi, lankydamiesi knygyne (žinoma, ne mūsų mieste, nes mes tokio neturime), įsigijome Vaidoto Mockaus knygelę „Pati naujausioji matematikos atmintinė moksleiviams“ (5–12 klasių matematikos kurso trumpa teorinė medžiaga, formulės, funkcijų grafikai ir lentelės, uždavinių sprendimo pavyzdžiai). Vieną ankstų rytą nubudusi sėdau prie knygelės. Pasivartyti, prisiminti. Žiūrint į visas tas formules, grafikus, skaitant taisykles, staiga prabėgo mintis, o ar man teko bent kada ir bent kur gyvenime tai pritaikyti? Neprisiminiau nei vieno atvejo… Gerai, tarkim, aš – primityvus žmogelis, kuris visą gyvenimą gyvena be sinuso, šaknies, kontangento, kvadratinio trinario, kombinatorikos ir kitų svarbių dalykų. Aš tai aš, o kaip gi kiti? Ir ėmiausi mūsų artimos aplinkos tyrimo. Pasidomėjau, kaip gi artimieji taiko ir kokiu dažnumu matematikos 5–12 klasės kursą praktiniame gyvenime. Mano „mini apklausoje“ dalyvavo medikai, pasieniečiai, muzikos mokytojai, švietimo sistemos „administratoriai“, ūkininkai, pardavėjai, vet. gydytojai, restauratoriai-auksuotojai, batsiuviai, bibliotekininkai, kunigai. Visi jie lyg susitarę patikino, kad niekada jiems neprireikė tų žinių, tiesa, keli žmonės pastebėjo, kad praktiškai atliekant namuose remonto ar statybos darbus, prireikia geometrijos ir fizikos žinių. Visi kiti visą gyvenimą laviruoja pradinių klasių žinių bagažo rėmuose. Kas kita yra konkrečios siauros specializacijos žmonės: programuotojai, mokslininkai ir tie patys matematikos mokytojai. Išvada: matematikos pagrindai, be jokios abejonės, reikalingi, bet ar tikrai taip plačiai, giliai ir sudėtingai, kad net reikėtų isterijų valstybės mastu po brandos egzaminų. 

Kodėl matematika?

Ar jums niekada nekilo minčių, kodėl būtent matematikai skiriama tiek daug dėmesio? Aš nežinau, bet turiu šiokių tokių prielaidų. Kažkada Lenino sumįslas buvo atimti vaikus iš tėvų ir perduoti juos auklėti valstybei, idant būtų ugdomi sistemai paklusnūs, prognozuojami vienetai: reikia – eisit visi tarnauti valstybei, reikia – eisit visi žudyti, reikia – žemę dirbsit. Toji sistema tobulai įvaldyta ir šiandien. Išlaikyti 12 metų mąstantį jauną, energija trykštantį žmogų nėra lengva užduotis. Tam reikia jį labai teisingai užimti. Taigi, sukuriamos utopinės programos, reikalavimai, o svarbiausia vyšnia ant torto, jau pirmoje klasėje pasakoma, kad tavo tikslas – ana tų programų įveikimas, jei ne – tu pasmerktas. Ir prasideda jaunų žmonių laužymo ir išlikimo maratonas. Kas pirmesnis, kas greitesnis. Beje, taip dedamas pagrindas neteisingam mąstymui ir kokybės gyvenime nebuvimui. Greitis ir skubėjimas yra kokybės nebuvimas, tai lėtas žlugdymas ir ardymas. Dar darželiuose išmokomi lenktyniauti ir varžytis jauni žmonės ne todėl, kad tai jiems naudinga, o todėl, kad sistemai reikia atsirinkti „naudingiausius“, kurie vadinami esą motyvuotais varžymuisi, o tai reiškia, kad labai paprasta juos valdyti, numetant tam tikro skonio masalą. 

Grįžtame prie matematikos. Pokalbio apie matematikos žinių panaudojimą gyvenime metu pasidariau išvadas, kad kur kas reikalingesnės būtų gilesnės biologijos (anatomijos, botanikos), technologijų (praktinės buities) žinios. Besikalbant prisiminta ir istorija, vienas tikras atvejis, kaip vyrukas (32 m.), pradėjęs bendrą gyvenimą su mergina (29 m.) buvo lengvai šokiruotas, nes paaiškėjo, kad jo išrinktoji draugė neturi supratimo, kaip reikia virti bulves. Čia ir matematika nepadėjo, mat iš tikrųjų matematika ir to vadinamojo „gero starto gyvenimui“ siekimas yra ne kas kita, kaip žmogaus įgimto smalsumo stabdymas, reikalingų žinių blokavimas ir visuminio mąstymo ribojimas. Sistemai nereikia laisvų, mąstančių, išlavintos intuicijos žmonių, sistemai reikia protingai, bet siaurai mąstančių, paklusnių ir lengvai valdomų būtybių. 

Panašu, jog valdžiai svarbiausia – imituoti, kiek daug dedama pastangų jaunų žmonių švietimui ir ugdymui. Pedagogai užimti raštvedyba, mokiniai – utopiniais ir asmeniškai jiems nenaudingais tikslais, o valdžia mojuoja šūsnimis ataskaitų ir šaukia, trypia dėl žlungančių tikslų… Deja, Lenino švietimo sistema pasmerkta žlugti. Jau po II pasaulinio karo žemėje pradėjo gimti indigo vaikai, deja, jų buvo vos vienetai. Didesnis jų gimstamumo šuolis fiksuojamas po 1970-ųjų, vėliau tarp jų prisijungė ir kristalo vaikai. Tai iš esmės kitokio jautrumo, intuicijos, gebėjimų, mąstymo žmonės, jie – šios sistemos „laužytojai“. 

Ir tas bauginimas dėl griežtėjančių reikalavimų ugdymui, pedagogams ir šūkaliojimas dėl matematikos ir kitų dalykų brandos egzaminų yra ne kas kita, kaip vienas paskutiniųjų pasispardymų. 

DELFI karikatūra

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje