Ketvirtadienio popietę Laima Andrijauskienė ir Audronė Čeponienė miestelėnus ir svečius sukvietė į dar vieną gražią popietę – renginių ciklo „Pokalbiai su dailininkais“ dalį. Šįkart visi svečiavosi nuostabioje dvynių Jolantos ir Volandos (nuotr.) Raupelyčių sodyboje, Gėlių gatvėje, Gavaičio ežero pakrantėje. Apie renginį vėliau Jums pasakos kolegė Sigita Telyčėnaitė, o rudenį norintieji viską savo akimis pamatys naujame Ignalinos TV laidų „Savaitė“ sezone. O dabar tik dar ir dar kartą norime priminti skaitytojams, o ypač rajono vadovams: yra žmonių, kuriems ne vis vien, kas ir kaip daroma rajone ir mieste. Nors renginyje menininkės pasakojo apie savo kūrybos kelią, darbų atlikimo techniką, dalijosi patirtimi, tačiau kone kiekvieną pastraipą temdė nesuvaldomas skausmas, širdies rauda dėl neteisybės, nepagarbos, nesiskaitymo ir nemeilės. 

„Europoje kūrėjai girdimi ir palaikomi. Dėl poetės aplinkos išsaugojimo kūrybai, vienoje šalyje 5 km spinduliu buvo nukeltos statybos, bendruomenės išgelbsti ištisus parkus, tuo metu Lietuvoje, o tiksliau Ignalinoje, be jokių sentimentų naikinama ir griaunama, kas yra saugotina ir brangintina, rajono valdžia su bendruomene net nesikalba, kai prašoma nesielgti barbariškai. Kūrėjams nereikia tų jūsų SPA ir visokių kitokių pramogų, kūrėjams reikia natūralumo, tikrumo, ramybės ir gamtos šurmulio, prilygstančio širdies tylai. Pažiūrėkite, kas padaryta su Gavaičiu: išplikinta, išskusta, nudraskyta pakrantė, išvaikyti paukščiai, gyvūnai. Teko kalbėti su žmogumi, kuris įrengęs jau ne vieną vandenlenčių parką ir jis patikino, kad netiesa, kad viskas bus gražu ir tvarkinga gamtos atžvilgiu, nes čia nieko gyvo nebeliks“, – sakė Gavaičio bendruomenės narės Jolanta ir Volanda.

Vieni – arčiau, kiti – toliau, bet vienaip ar kitaip vietiniai gyventojai jaučia ne tik sentimentus, bet ir meilę viskam, kas buvo šalia jų nuo gimimo, kas juos saugojo, globojo. Geriausios gyvenimo pamokos – natūralioje gamtoje. 

Renginyje buvo pastebėta, kad vieni svajoja apie miesto garsinimą ir turistus, o kiti – apie ramų gyvenimą. Tiesa ta, kad labai ryškiai pastebima tendencija, jog tų blizgučių turistams už siaubingą kainą siekia atiejonys (ir geranoriški, per dešimtmečius suaugę su šiuo kraštu, ir savanaudžiai), o štai „grynakraujai“ vietiniai atsargiai vertina tą „tuščią“ garsinimą ir laukia ne turistų, nusišluostančių čia kojas ir paliekančių savo „atliekas“ (fizine, emocine ir energetine prasme), o svečių, atskiriančių vertybes ir gerbiančių šeimininkus. 

Nežinia, kokie žodžiai ar maldavimai gali pasiekti rajono valdžios širdis, kad jie išgirstų vietinių gyventojų prašymus palikti jų miestą ramybėje, nebenaikinti pačios gamtos sukurtos karalystės, dėl kurios Ignalina ir buvo, ir yra. Jei bus laiku sustota, bus vertinama svečių, o ne apgirtusių nuo tuštybės prašalaičių.

Kvailai nesibijoma pačios gamtos atsako į piktadarystes, kuris anksčiau ar vėliau pasiveja visus piktadarius ir jų artimuosius…