Visa, ką nešame širdyje iš vaikystės dienų, lieka tyra, skaidru, nepakartojama. Grožio ir jautrumo apraiškos, palytėjusios mūsų sielą regėtais vaizdiniais, gyvena giliai mumyse ir sugrįžta į aplinkinį pasaulį netikėčiausiais kūrybos blyksniais, spalvų mozaikomis ar naujais stebuklais. Keliaujame su Mindaugu MILINAVIČIUMI per tą stebuklų kraštą – Kikižerį, atnaujintą ir sukurtą jo įkvėpimų vedime, klausausi gilaus ir jautraus kūrėjo monologo balso, kuriame telpa dzūkiškas smėlis, miestų kamščiai ir dangaus reiškiniai. Telpa visas įprasmintas žmogaus gyvenimas. Tokiomis akimirkomis, rodos, jau atsiveria Aukštybių paslaptys ir visi atsakymai išplaukia patys.

Tik prieš gerus metus skulptorius, dailininkas, poetas, muzikantas ir dar visais įmanomais talentais apdovanotas menininkas, naujai atrado tapybos poreikį. Didžiąja paskata ir įkvėpimu tapo gyvenimo bendrakeleivė, žmona Aldona, kurios portretą nutapęs, pajuto vedimą į naujų darbų srautą. 

O jei kalbėtume daugiau apie įkvėpimus, tuomet priversti nusilenkti kūrėjų mūzoms, esančioms šalia jų ir padedančioms kalbėti grožio kalba per menininkų atradimus. 

Bet visko pradžių pradžia liko Dzūkijoje, tolimoje vaikystėje, Rodukos kaime, tarp Merkinės ir Marcinkonių. Ten prabėgo basos dienos su kerdžiumi ganant karves, užgijo smėliu barstytos kraujuojančios kojų žaizdos, prisimiršo trapi kaltė prieš Mamą dėl aritmetikos dvejetų… O būti dailininku, net giliai nesuvokiant šio žodžio visos prasmės, Mindaugas Milinavičius svajojo nuo pradinės mokyklos, kurią lankė Merkinėje. Prisimena, kaip jau per pirmąją dailės pamoką, jo nupieštas iš natūros morkas, mokytoja nešiojo ir rodė visiems mokiniams kaip pavyzdį… 

Mažo berniuko begalinis noras būti visa esybe KAŽKUO, virto varomąja kūrybine Mindaugo jėga.

1955 m. baigęs Merkinės vidurinę mokyklą ir atitarnavęs sovietinėje kariuomenėje, 1958-aisiais įstojo mokytis į Vilniaus geležinkelio transporto technikumą. Sutikta gražuolė aukštaitė Aldona tapo jo įkvėpimo ir viso gyvenimo MŪZA.

„Pamačiau tokį grožį, stvėriau abiem rankomis ir supratau, kad nepaleisiu. Mačiau šito grožio įtaką visai aplinkai, todėl, jo veikime negalėjau būti bet kuo“, – sako Mindaugas. 

Įgijęs geležinkelių eismo techniko specialybę, pagal paskyrimą dirbo Šiauliuose. 1964 m., tuose Šiauliuose palikdamas jauną žmoną ir trejų metukų dukrelę, įstojo į Vilniaus dailės instituto dieninį fakultetą. Kiek džiaugsmo ir pakylėjimo suteikė naujas ieškojimų žingsnis jam ir visiems artimiesiems! Koks džiaugsmas studijų pradžioje, kuomet žmonos mama Anastazija įvirto į sudentų bendrabutį su pusmaišiu bulvių, naminiu sviestu ir naminuke. Pačios studijos šalia Šv. Onos bažnyčios ir nuolat girdima vargonų muzika virto tikru stebuklu Mindaugo Milinavičiaus gyvenime. Visas tolimesnis kelias kupinas ieškojimų, begalinio užsispyrimo, nenusakomos jėgos, vedusios kūrėją į įvairiaspalvį, visai netikėtų asmeninių atradimų pasaulį.

„Žmogaus gyvenimas nuo ketverių metų iki gilios senatvės – įdomus tik jam pačiam“  – dabar prisimena Mindaugas šias mintis, kažkada seniai rastas jo paties, kažkokiame lape ir ilgai saugotas… 

Dažnai mąstau, kas tu esi, žmogeli?.. Panaudoji save pagal paskirtį, kaip šakutė ar puodelis tarnauji aplinkoje… Kiekvienas daiktas neša savyje prisiminimų turinį – sako Mindaugas.

Jau su Dailės instituto diplomu rankose, jaunas vyras savo šeimą iš Šiaulių perkelia į sostinę, kur pats dirba Vilniaus komunalinio ūkio projektavimo institute architektu, vyresniuoju architektu, vedamuoju architektu. Kartu pagal Vilniaus kombinato „Dailė“ užsakymus įvairioms įmonėms ir organizacijoms, pavieniams asmenims kuria iš medžio ir spalvoto metalo skulptūras – prizus. Dirba energingai ir daug, nes svarbiausia išsakyti save ir įsitvirtinti tame netikėtumų kupiname gyvenime.

Bus daugiau.

Nuotraukos autorės