Skip to content

Kas tu esi, Žmogeli? (2)

Sigita TELYČĖNAITĖ

Visa, ką nešame širdyje iš vaikystės dienų, lieka tyra, skaidru, nepakartojama. Mindaugo MILINAVIČIAUS vaikystės kaimas kvepėjo lubinais, melsvi ir geltoni jų žiedai svaigino nenusakomu aromatu, paslaptingai skraidino jautraus vaiko sielą į kitokias pažinimo gelmes.

Retai sutiksi jautrumo ir jėgos sintezę viename asmenyje. Tai – didžiųjų menininkų dovana, duotybė, įteikiama vienetams. Su ja Mindaugas eina per gyvenimo dešimtmečius, savo darbais liudydamas apie kitokius žmones, kitokį ir tyliai tvirtą santykį su pasauliu, kalba apie kūrybą – dvasios vedime. Ta rami jėga juntama visuose menininko darbuose… Ji nematoma gija jungia visą potencialą į harmoningą, brandžią visumą.

Kalbėdamas apie žmogaus paskirtį Žemėje, tarsi saugodamas dialogą nuo aštrių akcentų, menininkas primena apie moralinį stuburą, be kurio prarandama žmogiško gyvenimo prasmė: „Niekada neišduosiu kito, neparduosiu. Tėvyne, esi ten, kur lietuvių tremtys į Sibirą… Apie akivaizdų blogį negalima tylėti, negalima slėpti savo pozicijos“, – teigia Mindaugas Milinavičius.

Merkinės žemė menininkui – ypatingas gimtinės magnetas, be galimybės atitrūkti, nutolti, neprisiminti.

Pirmąją stulpinę skulptūrą Mindaugas ten pastatė 1992 m. kryžių kalnelyje savo tėvo partizano Bitino atminimui. Užrašu pritvirtino: „Antanui Milinavičiui 1906–1949 m. Nukankintam Sibire, Taišeto lageryje.“ Vėliau, statydamas paminklą Vytautui Žurauliui Rodukos kaimo kapinėse, tvirtino: „Mano laimė, kad tėvelis 1937 m., kai man pusantrų metukų buvo, fotografuodamas ne į smėlio dėžę pasodino, o ant arklio užkėlė, kad toliau matyčiau ir žinočiau, kur link judėti. Mano nelaimė, kad tėvelis Sibire žuvo.“

2015 m. Mindaugas surengė personalinę parodą Perlojos krašto muziejuje, savo tėvo gimtajame kaime. Muziejui dovanojo medžio skulptūrą „Prisikėlimas“, tėvo iš tremties žmonai rašytus laiškus, valstybinius apdovanojimus, skirtus tėvui, įvairius dokumentus, ne tik brangius šeimai, bet ir svarbius krašto istorijai. Vėliau medinėmis skulptūromis menininkas įamžino visų jam brangių žmonių atminimą Merkinės žemėje – mamai Onai Milinavičienei, seneliams Kristinai ir Silvestrui bei dėdėms Silvestrui Selveliui ir Tomui Žurauliams.

Didžiulis kūrybinis Mindaugo Milinavičiaus potencialas, nemažai jo darbų iš Vilniaus galerijų įsigijo užsieniečiai – į Prancūziją, Belgiją, Lenkiją, Ameriką, Vokietiją, kitas tolimas šalis. Su medžio skulptūromis ir karikatūriniais piešiniais menininkas daug dešimtmečių dalyvauja bendrose karikatūristų parodose, skirtose balandžio pirmajai – Melagių dienai. Mindaugas – Lietuvos dizainerių sąjungos narys, Lietuvos dailininkų sąjungos narys; Kultūros ministerija jam suteikė meno kūrėjo statusą.

Lietuva, protėvių tradicijos ir papročiai – neatsiejama menininko kūrybinės jėgos sudedamoji. Tame nuolatiniame darbų verpete – 25-eri metai dalyvauta etnograinio ansamblio „Ūla“ gretose ir giedota Senovinių giesmių ansamblyje, Vilniaus Arkikatedroje. Visos šventinės 145 giesmės jau išmoktos mintinai.

Kikižerio tylumoje

O prisilietimas prie Mielagėnų krašto, sugrįžimas į žmonos Aldonos gimtąjį Kikižerį – vėl kupinas tos tylios ir brandžios kūrybinės jėgos, čia juntamas kiekviename menininko žingsnyje. Visa alsuoja pagarba praeičiai. Mindaugas ir Aldona Milinavičiai jautriai išsaugojo senas šeimos nuotraukas, virtusias tikru namų altoriumi, bylojančias apie niekur neišnykusį, nenutrūkstamą ryšį su protėviais.

Vesdamas sakraliais ir slėpiningais kūrybinės būties koridoriais, menininkas rodo išaugotus, kažkada buvusių šeimininkų naudotus įrankius, veda į kitokį, užburiantį senos palėpės pasaulį. Jame – protėvių rankomis nugludinti rakandai, buities daiktai, brangios ir sentimentus žadinančios praeities detalės. Jos, labai svarbios ir brangios dabartiniams Kikižerio šeimininkams, perėmusiems ežero ramumos peizažus, pievos gėlių žydėjimą, takus ir takelius, basomis protėvių kojomis įmintus.

Mindaugo Milinavičiaus kūrybinė jėga jautriai valdo ir šitas erdves. Daugelis menininko minčių lieka tylioje nežinioje, kaip ir neviešinta poezija, padėta tolimame kampelyje, skirta ateičiai, dukroms Audronei ir Rytei. O Kikižerio šeimininkai, tęsdami aktyvaus gyvenimo tradicijas, dalyvauja Mielagėnų saviveiklininkų gretose, šiltai priima atvykstančius svečius, noriai dalinasi užgyventa patirtimi.

Prieš daugelį metų, pažadėjęs mylimai žmonai Aldonai nutapyti visas sienas paveikslais, Mindaugas su kaupu įgyvendino savo pažadą. O tos nematomos jėgos vedimas – tęsiasi.

2010 m. išleistoje knygoje „Vaikystės prisiminimai“ Mindaugas Milinavičius įamžino artimųjų praeities įvykius, Merkinės žemės istorines akimirkas – per asmeninių išgyvenimų prizmę. O skulptūromis lieka įamžintas ne tik sakralus ryšys su gimtine – Mielagėnų kapinėse skulptūros pastatytos žmonos Aldonos tėvams, aukščiausią savo gyvenime kryžių – aštuonių metrų aukščio ąžuolinį, guobos skulptūromis puoštą, Mindaugas pastatė Mielagėnuose prie globos namų.

Paslaptinga spalvų kalba ir dzūkiškos vaikystės lubinų žydėjimas veda Mindaugą MILINAVIČIŲ tolyn į naujus reiškinius, į naujus patyrimus. Nenusakoma Auštybių jėga neša menininką į nuolatinį dialogą su Aukščiausiuoju: „Dieve, kodėl Tu išgelbėjai mane, kai skendau Merky? Kodėl daug kartų gelbėjai gyvastį? Žinau, kad įdėjai pieštuką į mano rankas, ne vien tik brūkšelėjimui paviršiumi, o gilesniems ženklams“, – tyliai svarsto Mindaugas.

Ačiū Aldonai ir Mindaugui MILINAVIČIAMS už dialogą ir namų šilumą. 

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here