Skip to content

Mėlynių supirkimo kainos – juokingos nerenkantiems mėlynių

Kaip būtų liūdna, bet vis dažniau besiburiuojančios gervės skelbia apie artėjančią vasaros pabaigą. Miškai pilni uogautojų ir grybautojų. Tie, kurie supranta gamtos dovanojamų vertybių naudą, geba darnoje su ja ir atsargų žiemai sukaupti, ir pinigą užsidirbti.

Deja, dėl ekonominės situacijos vykstantys kainų šuoliai, įvairios atsirandančios finansinės „žirklės“ glumina ir piktina paprastą žmogų. Dar nesulaukėme naujo derliaus, o visos įmanomos produkcijos kainos šoko į „kosmosą“. Pirkėjai sako, kad verslas suinteresuotas tik pasipelnyti iš pasimetusio žmogaus ir, išspaudus kaip citriną, palikti kapstytis tame nepritekliuje.

Papildomo, o kartais ir pagrindinio pinigo paieškos veda uogų rinkėjus į miškus. Visais laikais uogų supirkimo kainos svyruodavo, bet likdavo sveiko proto ribose. Dabartinė situacija tapo labai apverktina. Mėlynes renkantys žmonės į supirkimo punktus neša uogas pusvelčiui, nes tie 2 Eur už kilogramą – tikros zuikio ašaros. Pasak uogautojų, mėlynės miškuose jau baigiasi, kol prirenki kibirėlį uogų, nugara pavargsta, bet pusvelčiui atiduoti labai nesinori. Yra uogautojų, kurie nuosavu transportu veža surinktas uogas iš Ignalinos net į Vilnių. O ten jau miesto kainos!          

Ten atsipirktų sugaištas laikas ir fizinės jėgos, atiduotos uogų rinkimui. Bet kuras, sunaudotas keliui į Vilnių, vėl praryja uždarbį… Taip ir sukasi uogautojai tame užburtame rate – visi nori pigiai, kuo daugiau ir niekas neskaičiuoja viskam kylančių kainų. 

Kartais uogų rinkėjai tariasi iš anksto su atsiradusiu užsakovu, prašančiu uogų savo asmeniniams poreikiams. Tuomet jau atsiperka produkcija ir niekas nelieka nuskriaustas. Bet tokia laimė šypsosi retokai, todėl Supirkimo punktai lieka pagrindiniu objektu, reguliuojančiu dabartines supirkimo kainas, diktuojančiu menką uždarbį uogautojams.

Nevertinamas žmogaus rankų darbas – sako ignalinietė Elena, daugelį vasarų atiduodanti uogavimui. O kaip kitaip išgyvensi? – klausia senjorė, jei pensija nespėja augti su įkainiais. Jei ne uogos, žiemą neturėčiau kuo mokėti už buto komunalines paslaugas. Taigi, vasarą kaupiu, kiek sveikata leidžia, o žiemą jaučiuosi ramesnė. Maža kur prireikia kokio cento: ar ligoje, ar nelaimėje. Kartais savo lėšomis ligotai kaimynei pagelbsčiu…Taip ir dalinamės mano vasaros uždarbį.

Dalis uogautojų nuoširdžiai piktinasi esama supirkimo situacija, bet kuo galime jiems padėti? Tik paviešinti problemą ir prašyti neskriausti paprasto žmogaus (kaip sako pačios moterys)… Kiekvienas verslas privalo turėti sąžinę, nes savanaudiškumas pražudo ir pražudė ne vieno verslininko ateitį – primena uogautoja Elena. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje