Skip to content

Suniokotas tiltas atskleidė Ginučių gyventojų nepasitenkinimą 

Rajoną apskriejo žinia, kad Ginučių kaime gyventojas suniokojo pradėtą remontuoti tiltą per Srovės upę. Perskaityta ar išgirsta tokia žinia, matyt, pribloškia ne vieną, ir žmogus net nesigilindamas, bent jau mintimis, puola koneveikti nepaaiškinamai pasielgusį vyriškį. O gal būtų visai neblogai pagalvoti, apie ką kalba šis įvykis, kokią žinią kiekvienam, vienaip ar kitaip susijusiam su šiuo tiltu, bandoma pranešti? Kai kažkas nutinka, turi būti žiūrima, ko aš nepadariau arba ką padariau, kad būtent taip nutiko. Kol visi lieja tulžį ant tiltą suniokojusio vyriškio, pabandėme pasidomėti, kokia žinutę siunčia šis įvykis Ignalinos rajono savivaldybei, ko ji nepadarė ar ką padarė. 

Kaštais pėdsakais

Iš lūpų į lūpas keliaujanti pagražinta ir padailinta žinia vis stipriau apsipina istorijomis. Tad pradžiai norime skaitytojus nuraminti, kad šioje istorijoje žmonės nenukentėjo, nuo pasaulio nei vienas nėra atskirtas ir judėti gali nevaržomai. Per pačius Ginučius dabar vingiuoja asfaltas, o kaimo viduryje yra nežymus posūkis į siaurą, žvyru dengtą keliuką, vedantį per kaimo gilumą ir atsiremiantį vėl į tą patį asfaltą kaimo gale, pamiškėje. Pievoje šis keliukas šakojasi ir viena atšaka veda į Almajo stovyklavietę, o kita, kaip jau minėta, – link asfalto. Paprasčiau tariant, įmanomas eismas ratu. 

Pasak Ginučiuose dirbančio verslininko Valdo Gaidelio, per kaimą vingiuojantis keliukas ir tiltai – seną kaimą istoriją menantys ir istoriškai labai įdomūs. „Senasis kaimo kelias kažkada vedęs link Vaišnoriškės, nes kitų kelių, kaip kad dabar, nebuvo. Apskritai aš jums pasakysiu, kad senieji šio kaimo žmonės labai savotiški ir saviti, o žvelgiant iš šių dienų tendencijų, jie atrodo tarsi laukiniai. Jie mąsto kitaip, nei visi. Nors žmogus sudarkęs tiltą yra atėjuonis (vilnietis), yra (o dar daugiau buvo) vietinių, kurių požiūriai turi kažką bendro. Turiu galvoje jų požiūrį į turizmą, kaip tokį, o ne į tilto suniokojimą. Visi juk suprantame, kad tiltas sudarkytas turint daug pykčio turistų  atžvilgiu“, – svarsto V. Gaidelis.

Man nuvykus prie tilto, tą pačią akimirką nuo stovyklavietės pusės atgriaudėjo motociklininkai, paskui atėjo ir seniūnaitis Donatas Brukštus. Seniūnaitis patikino, jog jau būtų antrą kartą dalyvavęs šio tilto remonte, deja… „Aš čia užaugęs, čia mano senelių namai, pažįstu kiekvieną kampą. Per Srovę nutiestas tiltas kapitaliai tvarkytas maždaug prieš 20 metų. Tada buvo nutiesti penki 9 metrų ilgio rąstai, o ant jų – perdanga ir viršutinė danga. Prieš dešimt metų keitėme viršutinę dangą, neseniai vėl pradėjome atnaujinimo darbus, kai įvyko tai, kas įvyko. Dabar jau mes savo jėgomis nieko nepadarysime. Čia, šalia tilto, sodybą turintis vilnietis dar atėjęs pažiūrėti, kaip dirbame, pasisiūlė naują, pėstiesiems ir dviratininkams tiltą baltai nudažysiąs, o vakare, visiems išvykus, nupjovė tris iš penkių devynmetrių rąstų, laikiusių visą konstrukciją. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Aišku, suprantame visi, kad vargina nuolatinis mašinų važinėjimas, ypač kai čia keliukas siauras, o namai prie pat kelio, bet juk taip niekas nesprendžia problemų. Šiaip tai yra blogai, kad navigacija, kurioje tiltas net nepažymėtas, kažkodėl veda ne asfaltu, o šiuo senuoju keliuku, kuris nėra pritaikytas dideliam srautui ir kelia nepatogumų vietos gyventojams“, – sako seniūnaitis. 

Dėl incidento sunerimęs ir seniūnas Jonas Alekna. „Neturiu žodžiu. Savo krašte jau turime du tokius veikėjus, kurie niokoja visuomeninį turtą. Esu kategoriškas ir tikiuosi vandališkai pasielgęs pilietis bus įpareigotas atlyginti žalą. Šiuo metu Ignalinos rajono savivaldybės specialistai atlieka viešuosius pirkimus medžiagoms, nes devynių metrų ilgio didelės apimties rąstai nėra paprasta medžiaga, o paskui, atlikus visus darbus, mano žiniomis, bus kreipiamasi į teismą dėl žalos atlyginimo. Tokie veikėjai turi atsakyti už savo veiksmus, – piktinosi seniūnas J. Alekna. – Tik, žinoma, sutinku, kad dėl per didelio eismo tuo keliuku yra problema. Bet nežinome, kur kreiptis, kad navigacijose būtų pakeista kryptis.“

Galimi sprendimai

Vyriškio, suniokojusio tiltą, sutikti tą dieną nepavyko, nes jis jau, pasak seniūnaičio, buvo išvykęs į Vilnių. Klausantis žmonių nuomonių, galima numanyti ir chuliganiškų veiksmų motyvą, o tiksliau – suvokti, ko galimai nepadarė Ignalinos rajono savivaldybė. 

Visi iki vieno kalbintieji nepaneigė, jog iš tikrųjų vietos gyventojai turi galvos skausmo dėl per didelio turistų judėjimo jiems neskirtu kaimo keliuku. Nežinia tik, ar žmonės kantriai ir tyliai kenčia, ar bandė kam nors pasisakyti, bet jų niekas neišgirdo, nes gi turistai (būtent – turistai, o ne svečiai – autor. past.) – ir čia, ir Ignalinos krašte – aukščiau visko. 

Kaip galima padėti žmonėms? Tam yra visas pulkas stebuklingų savivaldybės galvų, tad jei norės –sprendimų ras. Patarimų, gan paprastų, turime ir mes. Pirmiausia – susisiekti su duomenų bazes valdančia www.geoportal.lt  administratoriais ir pateikti pastebėjimus dėl informacijos žemėlapiuose apie keliuką per kaimą. Labai gali būti, jog yra galimybė navigacijai turistus nukreipti asfaltu ir pamiške einančiu keliu į Almajo stovyklavietę. Antra – prie keliuko pastatyti greitį iki 20 ribojantį ženklą ir, jei leidžia taisyklės, ženklą, kad pravažiavimo nėra (akligatvis) pridedant iš abiejų keliuko pusių ženklą „Apylanka“. Panaši kaimo gyventojus gelbstinti gudrybė padaryta Kazitiškio seniūnijoje, nuo Kazitiškio važiuojant link Ažusienio kaimo. Pagrindinis kelias eina per seną kaimą, kur per automobilio  langą iškišęs ranką pasiektum namo kampą. Todėl prieš pat kaimą automobiliai nukreipiami nedideliu aplinkkeliu per lauką. Vietiniai važiuoja kaip ir važiavę į namus, o prašalaičiai – tvarkingai apvažiuoja kaimą. Problema išspręsta, visiems gerai. 

Motyvai

Kai buvo parašyta pirmoji šio straipsnio dalis, o popierinio laikraščio maketas pasiekęs spaustuvę, suskambo telefonas ir su mumis susiekė paslaptingasis vyriškis. Pirmoji mintis – juk daug kam Ignalinoje žinomas (jau nekalbu apie Lietuvą) žmogus, dalyvavęs ir tebedalyvaujantis bendrose veiklose, bet kodėl buvo taip kruopščiai nutylima šio asmens tapatybė? 

„Nors esu viešas asmuo ir mane rasti labai paprasta, bet kažkodėl vengiama susisiekti su manimi. Net policijos pareigūnai nenori surasti. Aš esu Dalius Vrubliauskas, žmogus, nupjovęs tuos tris tilto rąstus ir noriu, kad visi žinotų, jog tai padariau sąmoningai, labai gerai apsvarstęs savo sprendimą iki veiksmo ir sąmoningai mąstydamas veiksmo metu. Jokio įtūžio, agresijos ar dar kažkokių emocijų pavergtas nebuvau, – paaiškino D. Vrubliauskas ir patikino, jog tai labai senos istorijos atomazga. – Pradėsiu nuo to, jog Ginučiai – nuostabaus grožio senovinis gatvinis kaimas, esantis Aukštaitijos nacionaliniame parke, kas reikštų ypatingą dėmesį viskam: gamtai, jos sveikatai, architektūrai, žmonėms. Į viską turi būti žiūrima, kaip į visumą, nes nuo seno šiame krašte vyko savotiška šių trijų dalykų simbiozė. Kas vyksta šiandien? O gi už greitą ir lengvą pinigą leidžiama visiems daryti, kas ką nori. Turizmas Ignalinos gamtą jau yra nustekenęs. Iš visų besilankančių piliečių, maždaug tik 10 proc. yra sąmoningi, o visi kiti važiuoja čia tik todėl, kad įperka pigias paslaugas. Viską siaubiantys negalvojančių žmonių srautai nebeduoda net gamtai atsikurti. Užeikite prie tų Almajo stovyklaviečių: liūdnos vienišos pušys, plastikas, popieriai, nespėjantys suirti ir žmogaus išskirtas turinys kiekviename žingsnyje. Štai jums Aukštaitijos nacionalinis parkas. O rajono valdžia ir verslas draugiškai padeda šiam procesui nesustoti.“

Kalbėdamas apie rąstų nupjovimo priežastis, D. Vrubliauskas užsiminė, kad jų yra net kelios ir jos kaupęsi ilgus metus. „Prieš porą metų – datą reikia patikslinti, bet tai buvo pandemijos pradžioje – visi šios Ginučių gatvės gyventojai surinko parašus ir kreipėsi į Ignalinos rajono savivaldybę prašydami, kad  būtų imamasi eismo saugumo priemonių, pasatyti greitį ribojantys ženklai. Buvo išnagrinėta ir pasiūlyta geriausia galimybė… Bet Ignalinos rajono savivaldybės administracijos sudaryta komisija po 3 mėn. mums pranešė, kad nėra techninių galimybių mūsų norams įgyvendinti. 

„Tiltas apie kurį kalbame, galėjo likti tik dviratininkams ir pėstiesiems. Taip būtų buvę teisingiausia net ir saugumo atžvilgiu. Bet toks, koks jis buvo, jokiu būdu negalėjo būti eksploatuojamas. Jei tiltas būtų tik pėstiesiems ir dviratininkams, tai automobiliais vieni važiuotų iš vienos pusės į namus, kiti – iš kitos, o motorizuotiems turistams lieka  puikus kelias pamiške. Tiltas buvo senas, nestabilus, linguojantis ir siūbuojantis. Jei padedi kavos puoduką ant turėklo, pravažiavus automobiliui, jis nukrenta. O taip neturėtų būti. Jums gal sunku įsivaizduoti, kas čia dėdavosi. Kažkodėl navigacija važiuojančius į Almajo stovyklavietę ar net vykstančius į Stripeikių bitininkystės muziejų veda būtent šiuo keliuku per kaimo vidurį. Iš kur žinome? Pilnutėlius vaikų autobusus vežantys vairuotojai tai patvirtino. Pro čia važiuoja motociklininkų grupės, o naktimis automobiliais siautėja „pratęsimo“ Ginučiuose (veikia kavinės ir pan.) ar gal ir kur nors toliau ieškantys tikrai nesąmoningi stovyklautojai iš Almajo stovyklavietės. Sausesnėmis dienomis mes, gyventojai, net laistome tą keliuką vandeniu, nes dulkių debesys nespėja sklaidytis. Toks tas turizmo grožis“, – ironiškai pasakoja Ginučių gyventojas D. Vrubliauskas. 

Ginučių istorijos kaltininkas architektas Dalius Vrubliauskas
Ginučių istorijos kaltininkas architektas Dalius Vrubliauskas

Paskutinis lašas 

Doc. Dalius Vrubliauskas – daugiau nei trisdešimt metų namus Ginučiuose turintis vilnietis, VGTU Architektūros fakulteto, Architektūros pagrindų, teorijos ir dailės katedros lektorius. Vrubliausko dėstomos programos: įvadas į architektūros projektavimą, architektūros projektavimas, koloristika, architektūrinė kompozicija, paminklosauga ir regeneracija, pastatų kompozicijos analizė, šviesos technika. Jis daugeliui girdėtas ir matytas TV ekranuose, jis rodytas ir Ignalinos TV reportaže apie Naujojo Daugėliškio šv. Joakimo ir Onos bažnyčios architektūrinį paveldą, vykstant Ignalinos viešosios bibliotekos projektui „Bažnyčių istorija žadina vaizduotę“. Architektas su studentais atlieka ir šios unikalios bažnyčios, paprastai tariant, architektūros inventorizaciją. Bažnyčios nartekse tebeveikia studentų darbų paroda, kurios eksponatus svarsto pas save priimti Ignalinos ir Svėdasų (ten – D. Vrubliausko gimtinė) bibliotekos. Taigi, bent kol kas Ignalina aukštesnio lygio specialisto medinės architektūros srityje tikrai neturi. 

„Šį tiltą jau kelis kartus vis „pakrapštinėdavo“ seniūnijos darbuotojai. Esu jiems minėjęs, kad tiltas nesaugus ir tik akimirka iki nelaimės, kai koks automobilis su žmonėmis ir visais tepalais įgrius į upelį. Manęs nieks negirdėjo. Kai dabar pradėjo remontą, vėl bandžiau prieštarauti, aiškinti, kodėl taip negerai. Paskutinis lašas buvo, kai pamačiau seniūnijos darbininkus tuos viduje sutręšusius rąstus iš išorės tepant antiseptiku „Asepas“. Negana to, kad tepimas šiuo atveju jau nebeturėjo prasmės, tai toks pavojingas aplinkai nuodas buvo tepant laistomas tiesiai į upę. Toks elgesys visomis prasmėmis yra barbariškas ir nusikalstamas tiek gamtos, tiek žmonių atžvilgiu. Iki šio veiksmo, dienos metu, kalbėjau su seniūnu Jonu Alekna ir darbininkais prie tilto ir pasakiau: „Padarykite naują, gerą tiltą ir aš jį pats baltai nudažysiu“. Jie girdėjo tik tai, ką norėjo girdėti, bet ne tai, ką aš sakiau. Ant akivaizdžiai visiškai sutrūnijusių vertikalių polių ketino dėti medieną, kad būtų puiki terpė veistis grybeliui ir vėl leisti važiuoti tiltu turistams, vaikams į ekskursijas. Aš turėjau visa tai stebėti ir laukti, kol nutiks nelaimė, o tada pasakyti, kad aš žinojau, jog taip ir bus? Mano, kaip žmogaus pareiga – stabdyti darančius pikta tiek žmogui, tiek gamtai. Jei to nedarysiu, matydamas ir žinodamas apie galimas pasekmes, darysiu nusikaltimą. Nenorėjau būti neatkuriamų gamtos niokojimo ir nelaimių bendrininku…“, – teigė D. Vrubliauskas. 

Visi keliai veda į teismą? 

Ignalinos rajono savivaldybės atstovai kalbėjo apie žalos atlyginimą, teismus. Kai dokumentai pasieks teismą, galimai bus ne tik labai įdomi, bet  ir netikėta šios istorijos atomazga.

Nuotraukos autorės, vilniustech.lt ir www.ignalina.lt 

1 komentaras

  1. Atsimenu prieš kokį dešimtmetį nuo Salų tilto kur yra miško kelias link Ginučių buvo į lentas sukaltų ir pavienių vinių primėtyta kad važiuojantys padangas prasidurtų. Pasirodo kad panašūs šizikai niekur nedingo ir prabėgus daugeliui metų.


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje