Skip to content

Kur tu ilsiesi? Kur Tavo kapas?

Sigita TELYČĖNAITĖ

Niekada nesustosiu prie savo dėdės Juozo kapo. Niekada nepažvelgsiu į paskutines jo gyvenimo akimirkas. Ar daugeliui šiandieną dar svarbu, kad vienas jauno žmogaus likimas, palaidotas po istorijos griuvėsiais, nenugrimztų į nebūtį?.. Nežinau, nes augančios kartos formuojamos liberalaus, tolerantiško ugdymo pagrindu, kuriame nelieka vietos tautinėms vertybėms ir lietuvybės sąvokos praranda tikrąją prasmę. Dėdės likimas, kaip ir daugelio Lietuvos jaunimo, nesutikusio gyventi pavergtoje Lietuvoje, sovietmečiu buvo dešimtmečiais neviešinamas, nutylimas, išstumtas iš aptariamų temų rato. Bet gyvendama tolimoje Šiaurėje, pažindama buvusių tremtinių likimus ir buitį, matydama lagerių liekanas, vis dažniau galvojau apie jį, išėjusį ir negrįžusį į mūsų visų laukimą. Būtent laukimą, nes Juozo mama Pranciška (mano močiutė) visą gyvenimą laukė grįštančio savo sūnaus, ieškojo žinių apie jį, už jį meldėsi. 

Liko informatyviai skurdus mano motinos Emilijos pasakojimas apie brolį, močiutei Pranciškai, irgi po mirties, antkapis paženklintas lentele, ant kurios rašoma, kad čia ilsisi PARTIZANO MOTINA.

2002 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 4, Lietuvos gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimo centro, Pasipriešinimo dalyvių teisių komisija dėdei Juozui Sapliui suteikė Kario savanorio teisinį statusą po mirties. Karininkų ramovėje pažymėjimas įteiktas seseriai Emilijai. 

Sesers Emilijos prisiminimai apie brolį

Juozas SAPLYS-KLAJŪNAS gimė 1926 m. Didžiasalio kaime, čia augo ir gyveno. 1944 m., vieną vėlų rudenio vakarą, atsisveikino mamą Prancišką – „Mama, aš išeinu ir tikriausiai ilgai negrįšiu…“ Tada pabučiavo mamą, mane ir išskubėjo per duris. Kiek prisimenu, mama ilgai verkė stovėdama tamsoje prie lango ir šnabždėjo – „Kažin, ar sugįši, vaikeli…“

Tada man buvo dešimt metų, bet gerai supratau, kur ir ko išėjo mano brolis. Kai suėmė Didžiasalio partizanus, likusius gyvus uždarė į Tverečiaus areštinę, su kuriais pateko ir mano brolelis Juozas. Juos stribai žiauriai kankino, mušė, tyčiojosi. Jau sekantį rytą su mama ėjome į Tverečių, bet ne vieškeliu, nes bijojome, o padysniu. Nešėme ryšulėlį su maistu ir rūbais, nes jau žinojome, kad po baisių mušimų, jie ten pusnuogiai likę. Vaiko akimis regėjau, kaip atsiklaupusi ant kelių, mano mama prašė perduoti sūnui nors kiek maisto, bet įsiūtę stribai jos neklausė, vienas spyrė ir mama parkrito ant grindinio.

Buvau Tverečiaus mokyklos mokinė, todėl vėliau, eidama pro tą areštinę, dažnai matydavau atvežtus ir numestus apnuogintus ir nušautus jaunuolius. Brolį su kitais didžiasaliečiais išvežė į Švenčionių kalėjimą. Aukščiausias tribunolas nuteisė 10 metų kalėjimo. Kalėjo Lukiškėse, vėliau išvežtas į Uchtą, perkeltas į Balchašą. Po bausmės atlikimo gavo dvejus metus tremties. Tremtyje dingo be žinios. Mano brolužį Juozą priglaudė svetima Kazachijos žemė, neišsipildė jo noras grįžti į Tėvynę, kurią taip mylėjo.

P. S. Didžiasaliečio Juozo SAPLIO sesers Emilijos prašymu, du kartus Juozo ieškojo Raudonojo kryžiaus tarnybos, bet veltui… 

Rauda (dėdei Juozui, pažintam iš močiutės pasakojimų)

Žalio beržyno take jau nesustoji,
Pavasario paukščių giesmės jau  nebelauki,
Tavo jaunystės daina tebeplasnoja,
Nerimo balto žaizda neužsitraukia.

Širdgėlą tavo dienų trokštu užmelsti,
Viltį po samanom paliktą – šviesai prikelti,
Tavo vienatvė būties tebeliepsnoja,
Motinos obelį seną prašo gyventi.

Lietuvą prašo išeit iš rugienojų,
Iš nevilties netikėjimo širdžiai bernioko,
Apkaso seno laike neužsismaugti,
Neišsipirkti pigių idealų rytojui.

Tikra ir šventa nuo Pakylėjimo žodžių –
Basos sušaudytų kojos,  kaip vedantis kelias,
Veriantį Motinos skausmą neišvagojęs
Užmarštimi, nevilčiai neparsidavęs.

Noriu užmelsti tavo nebrandžią vienatvę,
Prie nebuvimo prasmės tyliai sustojus.
Po išbarstytais žvaigždynais galvą pakelti
Ir sušnabždėti – Bus Tavo rytojus.

(Žodžiai teksto autorės)

Nuotraukos iš šeimos albumo

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.