Pateikti teiginiai – tai subjektyvi asmeninė nuomonė, suformuota konkrečių gyvenimo situacijų, sutiktų žmonių ir vidinių nuostatų. Augome paprastu ir aiškiu sovietmečiu, kuriame oficialiai, nuo pačios ankstyvos vaikystės, buvome mokomi vergiško nuolankumo sistemai, paklusnumo visuotiniam mąstymui, dvasinio pasaulio neigimui, nes Dievo nėra. 

Pirmoje klasėje, pradinių klasių mokytoja liepė atsistoti kiekvienam pirmokui ir garsiai sušukti – Dievo nėra. Kuomet, prisimindama besimeldžiančias savo močiutes, pasakiau, kad nežinau dėl Jo buvimo, į mokyklą buvo iškviesta mama ir išgėdinta savo auklėjimo tamsumu. Vyresnėse klasėse, visi bendraamžiai, nors iš reto apsilankantys bažnyčioje, priverstinai jautėsi antrarūšiais „piliečiais“ aktyvių ir ateistinį gyvenimą reglamentuojančių pedagogų akyse. Mokyklinis dvasinis gyvenimas liko pavaizduotas tik perskaitytos literatūros puslapiuose, sueigose, o grumtynės už materialaus pasaulio vertybes iš suolų persikėlė į institutus, butus ir kasdienybę. 

Pripažinkime, mes – sovietinio lagerio vaikai, kurių sužalotu mąstymu kuriamos institucijos, mėginama mokytis dvasingumo kitose valstybėse, niekaip nesuvokiant, kad dvasingu gimstama, ugdoma nuo ankstyvos kūdikystės. 

Iš skandinavų nukopijuotas socialinių institucijų darbas neatliepia nei šiuolaikinių visuomeninių problemų, nei motyvuoja žmogaus tolimesniam aktyviam darbui. Kelinta socialinių pašalpų karta Lietuvoje nenori ir nemoka toliau savarankiškai gyventi? Stovi jauna moteris gatvėje ir juokiasi iš dirbančių, nes jai šiandieną gerai su gaunamos pašalpos pinigais. Mūsų močiutės vartosi karstuose, girdėdamos, kaip jaunos lietuvės yra mokomos tvarkytis buityje ir auginti savo vaikus, o subrendę vyrai visai nesuvokia vyriškos paskirties ir atsakomybės šeimoje, aplinkoje. Miestuose daugiau žmonių įvairovės, o provincijoje tokie reiškiniai itin bado akis. 

Nuo sovietmečio KGB įsitvirtinusios milicijos darbuotojai buvo nebaudžiami ir visagaliai – gėrė atvirai, vairavo, vadovavo girti ir visas problemas dažniausia sprendė su buteliu. Atviras girtavimas buvusių pareigūnų gretose labiausiai nusmugdė tuometinį jėgos struktūrų įvaizdį. Gyvenimas bėgo šalia tokių asmenų siautėjimo, todėl mačiau eilinio žmogaus bejėgiškumą prieš pareigūnų savivalę, kaip jų demonstratyviu ir agresyviu elgesiu nusivilia jaunosios kartos. Bendri nusižengimai apjungia asmenis, todėl visuomenėje dar galioja posakis, kad buvusių pareigūnų nėra. Tai – sovietmečio sukurtos klišės, sovietinio nenugalimumo įvaizdis, kuriame smurtinė sistema priimtina ir pateisinama. Liekamieji reiškiniai banguoja visuomenėje dešimtmečiais ir „valstybė“ dar ilgai pavargs, kol išaugins ne bedievystės morale, o stipriu psichologiniu parengimu suformuotas jėgos struktūras. 

Metams bėgant, vis aiškiau suprantu, kad deklaruojama kova su girtuoklyste, visu įmanomu smurtu artimoje aplinkoje, brukamos socialinės garantijos – dar vienos kuriamos sistemos įvaizdis, kuriame nėra vietos ir laiko objektyvumui, individualios situacijos regėjimui, vertinimui. Žmogus, kaip atskiras pasaulis toje sistemoje (įvaizdyje) yra NIEKAS. Todėl ir netikiu jokia tarnybų pagalba asmeniniame gyvenime, tik – Aukščiausia, kuri priima galutinius sprendimus ir sudėlioja visus taškus į vietas.