Gėlės – neatskiriama kaime gimusio ir užaugusio žmogaus gyvenimo dalis. Kai 1929 m. mano senelė, kareivio našlė, su netekėjusia seseria ir dviem pagal dabartinį supratimą paaugliais sūnumis (mano Tėveliui tuomet buvo 17, jo broliui – 14) pasistatė namą, atkeltą iš Erzvėto kaimo į vienkiemį, šalia jo iškart pasodino keturis iš ten persineštus augalus. Trys iš jų: ožkabarzdžiai, šalnažoliniai ir sibirnykas – tebeklesti jau daugiau kaip devyniasdešimt metų. Diemedis prie namo kampo nunyko prieš kokį penketą metų. Su senele prasilenkėm: ji mirė, kai dar nebuvau gimusi, bet tie augalai man dabar yra svarbus ryšys su stipria, šviesia gentaine.

O kaimo darželiai – tie senoviniai – turėjo privalomą asortimentą: rūtos, mėtos, kad kvepėtų, piliarožės, oranžinės lelijos, pivonijos (bijūnais pas mus jų nevadino), jurginai, nasturtos (nastorcijomis mūsuose vadinamos)… Ir iki šiol, man regis, darželio, gėlyno  svarba neišnyko. Gyventi, kad būtų gražu ir tau pačiam, ir pro šalį praeinančiam, ir į kiemą ateinančiam. Tokie buvo mūsų kaimai, tokių dauguma ir dabar. 

Šių metų birželio kaitra padovanojo tiek kvapų prie namų: pivonijos, jazminai, putinas tiesiog nėrėsi iš kailio lenktyniaudami tarpusavy žiedų ir aromatų gausa. Liepa apipylė liepžiedžių kvapu: žybėjo jos visur gausiai, turtingai.

Kai buvau tik paaugusi, dažnai aplankydavau kaimynus – tiesiog taip, be didelio reikalo. Kartais važiuodavau dviračiu į parduotuvę, tai atveždavau jiems duonos. Vienos kaimynės darželis buvo ypač gražus, o jo viduryje puikavosi baltos lelijos. Daugiau niekas tokių neturėjo. Labai norėjau, kad ir pas mus tokių būtų, kaimynė davė svogūnėlių, bet jie taip ir nesudygo. Ne vieną kartą taip buvo. Mama paskui paaiškino, kad yra žmonių su sunkia ranka. Tai  gali būti geriausi žmonės, bet jų duotų augalų neužsiveisi: arba visai nedygs, arba išdygę neaugs, nunyks. 

O kai į netolimą, dabar jau išnykusį Zaliesiaus kaimą atsikraustė Stasiūnai, aplink jų namelį sužydėjo gražiausi jurginai, beveik visi kutosiniai. Draugavome su jų vaikais, tai šviesios atminties Ona Stasiūnienė su didžiausiu džiaugsmu aprodydavo visus puikiausius žiedus. Šiaip prie senųjų sodybų dažniausiai vešėdavo senoviniai, vadinamieji žieminiai geltoni, aukšti jurginai. Jie ir dabar tebežymi buvusių sodybų vietas, jei jos dar nevisiškai sulygintos su žeme. Ir tai tik parodo, kad gamta galingesnė už mus, žmones. Seniai kapų kalneliuose guli tos, kurias tas gėles sodino, džiaugėsi jomis, dalinosi su kaimynėmis ir draugėmis, o jos prasimuša pro piktžoles, pievų žolę ir liudija, pačios nežinodamos kam, kad ir čia būta gyvenimo, šviesių rytų ir jaukių vakarų…  Ir tai tikriausiai yra pati svarbiausia.

Fotolia nuotr.