Skip to content

Fotomenininkų „puotoje“  – undinė, laukinukė ir mergina su ožka

Lina RAGINYTĖ

Mes jau įpratome matyti, kad žmonės pliaukšti bet kur, bet kaip ir su bet kuo, imituodami fotografavimą. Jeigu jie mano, kad taip jiems gerai ir ne gėda tokias foto dar net ir skelbti socialiniuose tinkluose – viskas puiku. Paspausti mygtuką – tai dar nefotografavimas. Nors dabar ir gydosi dauguma socialiniuose tinkluose klausydami patarimų. Bet kartais būna kitaip. Kartais žmonės eina nelengvu ir daug kantrybės bei tam tikrų gebėjimų ir net talento reikalaujančiu profesionalų ar žinovų keliu. Profesionalo kelią pasirinko ir šešiolikmetė Vidiškių gimnazijos moksleivė Liepa Jankauskaitė. Rugpjūčio pradžioje ji dalyvavo ir pirmame Ignalinos krašte surengtame klubo „FotoGRAFAI“ fotomenininkų plenere. 

Perduotas talentas

Kartais daugiau yra geriau. Mes dėl nieko negalime būti garantuoti, bet kartais galime bandyti spėti – kaip iš tikrųjų. Dabar daug įvairios informacijos paneigia ir pateikia naujų išaiškinimų patys mokslininkai dėl genų įtakos palikuonims, bet mes pasirinksime tą senąją versiją, jog genai, o ne tik aplinka, taip pat turi įtakos žmogaus gebėjimams. Jaunosios Liepos šeima – ne iš tų, kuriai viskas eina lyg sviestu pateptu keliu. Jei žmogus kūrybingas ir talentingas – jo kelias bus nelengvas, nes toks žmogus jaučia ir mato giliau ir stipriau nei kiti. Jis turi du kelius: būti nešiojamu gyvenimo audrų, arba įleisti šaknis, pakelti aukštai šakas ir užsiauginti tvirtą žievę. Pastarąjį variantą pasirinko Liepos mama, Monika Šimonėlė. O štai pati Monika – jos Tėčio, Antano Miežansko, palikimas. Tai jis perdavė daugybę gyvenimo išminties pamokų, už kurias ji kasdieną jaučia dėkingumą Tėčiui. Antanas Miežanskas (1938–2017) – vienas iš garsiojo Lietuvos fotomenininkų devintuko, kurių paroda, 1969 m. atidaryta Maskvoje, žymėjo ne tik Lietuvos fotografijos meno draugijos gyvavimo pradžią, po parodos imta kalbėti apie išskirtinę Sovietų Sąjungoje lietuvių fotografijos mokyklą, o šis unikalus apibendrinimas gyvuoja ir šiandien, nors nuo parodos uždarymo prabėgo jau penki dešimtmečiai.

Dar esant menininkui gyvam, jo mintis portale www.bernardinai.lt, straipsnyje „Siuvėjas su fotoaparatu“ užrašė Gediminas Kajėnas: „Kad ir kas nutiktų, laikyk vėliavą – toks mano šūkis“, – prisipažįsta fotografas, savo gyvenime matęs pokario siaubą, jaunystėje perėjęs atšiauriausias Sibiro platybes, vadovavęs žygiams po kalnus, dirbęs ne tik fotografu, bet ir televizijos operatoriumi, o likęs vienas su keturiais vaikais (užaugino šešias atžalas) atsisakė kūrybinių ambicijų ir sugrįžo prie pirmosios, dar iš tėvo išmoktos profesijos – siuvimo…

„Pasižiūriu šiuolaikinę fotografiją ir dažniausiai nematau joje nieko, kas mane jaudintų. Vaizdų šiukšlynas… Man trūksta minties, vaizdo estetikos. Juk kiekvienas pasakytas žodis turi krūvį – tai smūgis, šūvis. Lygiai taip pat ir su kiekvienu nufotografuotu kadru – tai fotografo emocijų, minties išraiška, jo kirtis, kalba, kuria siekia kontakto su žiūrovu. Štai to šiuolaikinėje fotografijoje aš nebematau. Man rodos, jie tik tuščiais šoviniais šaudo… Kažkokie padurnavojimai, plepalai ir nieko daugiau. Esu senas durnius, užsikonservavęs savo mąstymą, todėl visi tie paviršiniai efektai šiuolaikinėje fotografijoje mane žeidžia. Man reikia tikrų dalykų… Dabar mano laikas jau praėjo, o jaunų fotografų matymas yra visai kitoks. Aš jiems nereikalingas, tad atsitraukiu pas savo višteles ir būnu ramiai laukdamas gyvenimo pabaigos. Tačiau kad ir kas nutiktų – laikysiu vėliavą…“

Šviesios atminties Antano Miežansko žodžiuose sutelpa viskas, ką galima trumpai ir aiškiai pasakyti apie fotografiją, meną ir… žmogų. Deja, bet jausmas toks, jos progresas baigia nužudyti ne tik meną, bet ir žmones žmonėse. 

Plenero idėja

Liepos šeimoje fotografijai, muzikai ir apskritai menui skiriama daug dėmesio, nors šeima gyvena ūkiškai ir turi nemažą ūkį „Sūrio kelias“, tačiau ne tik abi moterys, bet ir tėtis Regimantas Šimonėlis pratinamas į gyvenimą žiūrėti lyg per objektyvą. 

Vieną dieną į šeimos ūkį atvyko du bičiuliai fotografai. Vienas jų – daugelį metų judantis tik neįgaliojo vežimėlyje arba automobilyje, bet taip prisitaikantis prie aplinkos ir užfiksuojantis tokias akimirkas, jog pavydu bet kuriam fiziškai neapribotam žmogui. „Mes visi šnekučiavomės, bruzdėjome, judėjome, o Martinas tuo metu nuostabių vaizdų užfiksavo. Ir tada staiga kilo mintis susiorganizuoti fotografų plenerą. Juolab, kad dukra Liepa jau kelerius metus mokosi šio meno technikos, turi profesionalų mokytoją, baigė kursus ir jau įgijusi patirties. Paleidau šią mintį į laisvę ir reikalai sujudo žaibo greičiu“, – pasakoja M. Šimonėlė. 

Liepos ieškojimai

Pirmą kartą fotoaparatą Liepa paėmė į rankas vos kelerių metukų. Tai buvo jau nebenaudojamas mamos „senučiukas“. Kai būdama 10-ies gavo pirmąjį telefoną, ėmė eksperimentuoti su juo. Pati, niekieno neraginama, nes pati Liepos mama šį meną padėjusį į stalčiaus dugną, nes skausmo jis atnešęs daug daugiau, nei galėjo moteris jo pakelti. O štai Liepa nenustojo ieškojusi. „Fotografavau gamtą. Bet manęs netenkino kokybė. Aš buvau mačiusi mamos darytas fotografijas, tad žinojau, kas yra gerai. Daug „žaidžiau“ su gamta, mokiausi pagrindinių taisyklių. Augalai statiški, todėl juos fotografuoti lengva. Gyvūnai ir žmonės, kaip modeliai, atėjo gerokai vėliau. 

Su žmogumi yra sunkiausia. Žmogų, kaip modelį, gali valdyti, bet svarbu neperžengti ribų ir jei pasiseka, gali išgauti labai gilias emocijas“, – pasakoja mergina. 

Pirma dirbo viena pati, paskui pagrindą davė mama, o vėliau mergina susirado savo fotografijos mokytoją, kuris nuotoliniu būdu ir dabar konsultuoja Liepą. Nemažai patarimų, pagyrų ir net pastabų jaunoji fotografė sulaukia iš bičiulių fotografų klube „FotoGRAFAI“. 

Projekto sėkmė

Fotografų klube paskelbus apie planuojamą plenerą, netrukus ėmė jungtis vienas po kito dalyviai: fotografai, profesionalus modelis, visažistas. Susirinkę ūkyje „Sūrio kelias“ Martinas, Rita, Nemira, Živilė, Georgijus, Lina, Rimvydas, Silvija, Liepa, Monika ir Regimantas aptarė scenarijų, pasiskirstė užduotis ir kibo į darbus. Pagrindinė pirmos dienos fotosesija vyko prie Vėlio ežero, nuo Mažulonių piliakalnio. Fotografų užduotis – undinė: laiminga, išgąsdinta, besipriešinanti, prašanti pagalbos. Plenero dalyviai siunčia padėką seniūnui Jonui Polito už sutvarkytą, nušienautą pakrantę, mat, tokiai fotomenininkų idėjai įgyvendinti, reikėjo nepaprastos vietos, o tokios, kur būtų ir geras krantas, ir neįgalus žmogus prie ežero privažiuoti galėtų. 

Subridę į ežerą  su prožektoriais ir visa reikalinga amunicija, fotografai dirbo iki sutemų, o modelis, keičiant „apdarą“, mirko ežere, nuolankiai vykdydamas fotografų prašymus. Kitą dieną veiksmas tęsėsi ūkio laukuose ir pelkėse šalia esančio Kačėniškės piliakalnio. Šįkart fotografų užduotis buvo užfiksuoti laukinukę, kuri ne pagal scenarijų transformavosi į merginą su ožka. 

Emocijos, kaip ir mintys bei gera nuotaika, liejosi laisvai. Fotografijų padaryta išties įspūdingų. Tai buvo pirmasis, bet tikrai ne paskutinis profesionalų ir pradedančiųjų susibėgimas, kuris padeda augti ir tobulėti visiems, mokytis vieniems iš kitų ir iš aplinkos.  

Monika sako, kad viskas turi būti kokybiška, turėti konkrečią paskirtį, prasmę ir naudą bei atlikta su meile. „Tuščias laiko ir energijos švaistymas mums atneša tiek dvasinius, tiek materialius nuostolius. Visus reikalus reikia tvarkyti judesio (darymo) būdu. Eini ir darai, čia ir dabar… nežinai, ką daryti… tiesiog kask žemę, paglostyk vaiką, gyvūną, prisiglausk prie medžio, paimk vyro ranką… ir pakeliui ateis žinojimas“, – sako Monika.

Autorės, L. Jankauskaitės ir M. Šimonėlės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here