Skip to content

Ar į Dūdas besugrįš česnakų šlovė?

Pranas ZUBRICKAS

Mažai rasime žmonių, kas nemėgtų česnakų, bet kuri šeimininkė be jų praktiškai neapsieina. Kokiomis savybėmis pasižymi česnakas, gal neverta varginti skaitytojų – puslapio neužtektų. Tik gal vertėtų paminėti, kad dietologai pataria per metus suvartoti apie 1,5 kg arba 3–5 g per dieną. Rugpjūčio antra pusė – česnakų dorojimo laikas. Bet šįkart su bene buvusiu stambiausiu česnakų augintoju Lietuvoje Viliumi Šiaudiniu iš Dūdų kaimo kalbame tik prisiminimais iš šio verslo. 

Dauguma skaitytojų, ko gero, prisimena, kai rudeninėse mugėse Ignalinoje būdavo kampelis su skambiu užrašu: ,,DŪDŲ KAIMAS – LIETUVOS ČESNAKŲ SOSTINĖ“. Vilius su broliais Valentu ir Jonu (7 kartus Lietuvos disko metimo čempionu) česnakų auginimą pradėjo apie 1985 m. nuo 22 kg sodinamosios medžiagos. Laikui bėgant, plotai didėjo iki 6 ha ir buvo užauginama iki 20 t produkcijos. Tam reikalui reikėjo 2000 dėžių, kuriose tilpdavo 10 kg išdžiovintų česnakų. Realizuojami česnakai daugiausia buvo ,,Maxima“ prekybos centruose Vilniuje. 

Verslas klostėsi permainingai. Pasak Viliaus, bemaž viskas priklausė nuo gamtinių sąlygų. Atrodo 2014 m. užaugo tik100 kg, nes dėl besniegės žiemos visi pasodinti česnakai iššalo. Tai buvo bene didžiausias smūgis verslui. Apmulčiuoti keletą hektarų pasodintų česnakų – didelių lėšų būtų reikėję, net buvo svarstoma įsigyti sniego „patranką“ ir užkloti plotus dirbtiniu sniegu. Bet 2014 m. įsigijo prancūzų selekcijos dviejų veislių vasarinių 10 kg česnakų. Kelis metus jie sėkmingai augo, bet trečiais metais išsigimė. Vilius prasitarė – reikėjo dalį česnakų palikti, kad žydintys česnakai subrandintų orinius svogūnėlius, o iš smulkių svogūnėlių išsiauginti vienskiltes, nedideles galvutes, kurios kitais metais išaugintų normalaus dydžio česnakus. Tai papildomi plotai, daug rankų darbo, o pajamos tik po dvejų metų. Turint ne per daugiausia dirbamos žemės, dar sunkiau laikytis sėjomainos reikalavimų. Labai kenkė sausos vasaros, itin birželio mėnuo, kai yra pats jų augimas, o lietingais metais labai nukentėdavo nuo kekerinio puvinio. Paradoksalu – patį česnaką naudojame kovai prieš įvairiausius ligų sukėlėjus, bet ir jį patį puola ligos. 

Dabar nedideliame plote česnakus augina brolis Valentas (šiemet apie 0,5 t užaugino), o Vilius sako – į Vilnių nusivežęs apie 50 kg česnakų iš asmeninio ploto. Beje, Vilius prasitarė, kad ir kiti česnakų augintojai greitai nusivilia šia gana įnoringa kultūra, ypač žiemą, kai juos užklumpa šalčiai dar neįsišaknijus, o žemė  nepadengta sniego patalu (reikia mulčiuoti 4–5 cm durpėmis, o tai ženkliai didina savikainą). Nepalankūs orai birželyje kartojasi. Ko gero, česnakus reikės pirkti augintus Kinijoje. Kinams nėra jokių problemų ką nors išauginti ar pagaminti (problema jiems – realizacijai rasti rinkas).

Baigiant reikia pažymėti, kad ir man teko truputį „paragauti“ česnakų mini verslo, dar gal anksčiau nei Viliui. Apie 1982 m. keliose lysvėse kolektyviniame sode užauginau 300 kg žieminių česnakų ir pridavęs juos Širvintose, uždirbau 900 tikrų rublių, kas prilygo beveik metiniam mano atlyginimui. Sekančiais metais užauginau dar didesnį kiekį, bet jau Širvintų daržovių supirkimo įmonė liepė palaukti, o ir kaina nuo 3 rub. krito iki 1 rub. Pasirodo, gudrūs lietuvaičiai, net neauginę supirkdavo česnakus iš parduotuvių po 1 rub., o į paruošas pridavę gaudavo po 3 rub. Kol valdžia sureagavo, kai kas susikrovė nemažus pinigėlius, vyko tikra spekuliacija pagal laukinio kapitalizmo dėsnius. 

J. Baltakio nuotr.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.