Laikas yra ne smėlio laikrodis, kuris naudoja smėlį, o pjovėjas, rišantis pėdą – rašė Antuanas de Sent-Egziuperi. Amžina ir įkvepianti pasaulinė klasika lieka pagrindiniu ir nepakeičiamu auklėjimo šaltiniu augančiam žmogui. Prisilietime prie kūrinijos šedevrų gimsta pačios kilniausios ir netikėčiausios svajonės, keliančios visos žmonijos dvasią į šviesą, suteikiančios viltį. 

Su iškeliaujančia vasara, už nugaros dar vienos moksleivių atostogos. Skaitymui privalomos ir rekomenduojamos literatūros sąrašai lieka kantriai gulėti rašomojo stalo stalčiuje, o jaunimas vaitoja, kad sunkiai rado laiko paimti knygą į rankas arba neturėjo skaitymui reikiamos nuotaikos. Gal kažkaip panašiai jautėmės ir mes, prieš eilinius mokslo metus, bet, visgi, draugavome su knyga. Likdavo neperskaitytų kūrinių, tačiau visas tokias spragas „užlopydavome“ skaitydami po pamokų, vakarais. 

Dabartinės technologijos sukūrė nedovanotinus „patogumus“, leidžiančius perversti literatūrą nesvietišku greičiu, rasti joje pagrindinę temą, personažus ir, visai nepajutus kūrinio dvasios, dalyti neišgyventus argumentus ir paviršutiniškas išvadas. Kaip nuskurdinama tikroji literatūros misija, robotiškai peržvelgiant esminius dalykus, supranta dauguma filologų ir ištikimieji knygų skaitytojai. Bejausmė ir loginė kūrinio analizė virsta darbine schema, mažai įtakojančią, vargiai brandinančią skaitančio vaiko charakterį, dvasią – emocijas ir jausmus. Elektroninėje erdvėje „perskaityta“ knyga niekada neprilygs savo popieriniam variantui. Tai – subtilaus pasaulio veikimo principai. Deja, ne visiems patrauklūs ir priimtini. 

Dideles ugdymo galimybes savo rankose valdo literatūros mokytojai, kurių talentai pajėgūs stabdyti bėgantį skaitytoją prie deramos knygos. Suprantama, duotybė regėti – suteikta ne kiekvienam pedagogui, bet savo srities pašauktieji, kantriai renka moksleivių pulkelius šalia savęs, nes vis dar geba pažvelgti į vaiko širdį, jautriai ir įtaigiai patarti. 

Kartais, jei po nuskubėjusios vasaros likdavo neperskaityta svarbi knyga, visada galvodavome, ką pasakys literatūros mokytoja, kurią gerbdavome ir mylėdavome, kaip artimą dvasiai žmogų, giliai mus pažįstantį iš rašomų temų, iš diskusijų pamokose.

Daugelį iš mūsų, mėginančių „prabėgti“ pro literatūros klasikos vieną ar kitą kūrinį, savo reikliu žvilgsniu stabdė lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Keraitienė. Jos dėka sutikome kitokį Antuaną de Sent- Egziuperi, o jo Mažąjį princą pakeleiviu išsirinkome visam likusiam gyvenimui. Suprantama, tai ne vieninteliai ir nekeičiami pasirinkimai, bet jie lieka įkvepiančiais, rodančiais Mokytojo širdies jėgą, skatinančią moksleivius gėriui ir grožiui, amžinųjų vertybių siekiams. Gera knyga mums visam laikui liko pačia brangiausia dovana. Turtingas žmogus – turintis nuosavą biblioteką. 

Egziuperi rašė – „Tuščia užgaida manyti, kad pasodinus ąžuolą, jis tau tuoj teiks paunksmę…“ Šios citatos esmę giliai jaučia daugelis pedagogų, kurie vaiko ugdymą regi, kaip harmoningą, ilgalaikį procesą, be asmenybės skaldymo, įtraukimo į beverčių patogumų pasaulį, be tuštybių amžinai ir pažintai gyvenimo tiesai.

Tikroji knyga lieka amžinųjų vertybių šaltiniu, maitinančių mūsų dvasią pilnaverčiais gyvenimo syvais.