Skip to content

Kokiu keliu ateina orumas?

Vilhelmina UURBONIENĖ (Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos mokytoja ekspertė)

Filosofijos profesorė Jūratė Baranova teigė, kad ,,kiekviename iš mūsų gyvena baimė paskęsti“. Šis jausmas išliks amžinai, nes baimė lydėjo ir lydės tik mąstantį žmogų. Antikos laikais egzistavo posakis, jei eini keršyti: pirma turi iškasti dvi duobes, vieną priešui, kitą sau. Tai, kas įvyko 2022 m. vasario 24 d., iškasė nesuvokiamą gedulo duobę ne tik šeimoms, kurių vaikai abiejose fronto linijose tampa patrankų auka, bet ir pasauliui, nes ,,negebėjimas sustabdyti blogį“ tampa atsakomybe kiekvienam. Dar A. Šveiceris teigė, kad esame atsakingi už viską, kas gyva. Valstybių miestai, kaimai, gamta, ištekliai ir vandenys yra visų namai, kuriuose tik taikoje gerai.

Ar žmogus turi paklusti moralės dėsniams? 

Kaip norėčiau, kad 3E: Etika, Estetika ir Elgesys grotų vieną išminties meliodiją – pagarbą kiekvienam. Taip artėjama prie praktinės filosofijos sampratos, kad tapti idealu beveik neįmanoma, nes Imanuelis Kantas, sukurdamas ,,Kategorinį imperatyvą“ mokė pasiekti gyvenimo maksimą, kad tavo gyvenimas kitiems taptų pavyzdžiu. Žmogus nepajėgia gyventi taip, kaip reikalauja moralės dėsnis. I. Kantas tai puikiai suprato, kad mūsų savimeilė visada kelia galvą prieš moralės principus. ,,Mūsų didenybė aš“ visada valdo norą išpirkti savo kaltes prieš save patį. 

XXI a. užvaldė trys, mano manymu, baisiausi pavojai: Covid-19, karo grėsmė, virtusi Karu ir dvasinė kaukė, kuri sutelpa į istorinio kablelio formulę: mylėti negalima atleisti. Kur padėti kablelį? Po mylėti? Kaip galima mylėti neatleidžiant? Nemylėti – atleisti?

Ar pasaulis pajėgus priimti naikinimą? Ar turime teisę neanalizuoti tam tikrų poelgių, iššūkių ir beprasmio naikinimo mėsmalės variklio? Aišku, kad ne. Kas daugiau sveria: TAIP ar NE?

Susimąstome apie pasekmes per vėlai, kai jau pakirpti, pasak S. Porulskio, sąžinės sparnai. Juk jo frazė apie Pirmos Komunijos prasmę ,,kad tik nepagalvočiau blogai“, tampa šventraščiu. Vaikas, einąs Išpažinties bijo net pagalvoti blogai, o XXI a. įvyko košmaras, kuriam nėra  pateisinimo ir priėmimo. Gal todėl, kad žmonės nustoja mąstyti?

„Mąstymas yra mūsų didybė. Jis mus išaukština, o ne erdvė ir laikas, kurių mes negalėtume užpildyti. Tad stenkimės gerai mąstyti – štai dorovės principas.“ Matematiką domina fakto ir vertės santykio problema, o filosofiją – išminties meilė, kuri augina kiekviename iš mūsų  pavyzdį, pasak Sokrato,  dalintis išmintimi kaip vandeniu ,,iš pilnesnio indo vilnoniu siūlu pagirdyti ne tik augalą, bet ir žmogų.“ Nepamirškime Sokrato ir Platono patarimų: kiekvienam asmeniui reikia gyventi pagal teisingumo principą – nepakenk. Errare humanum est – klysti yra žmogiška, bet est modus in rebus – viskam yra saikas. I. Kantas teigia, kad visuotinė žmonių pareiga, kuriai atlikti jėgų gali duoti pati idėja, mums pateikta proto kaip siekimo objektas, jis nenusileido iš dangaus. Įkūnyta mintis realybėje tampa pasauline klasika, kuri tikrai yra aukščiau kasdienybės, nes nebūtų teisinga vadinti menu kiekvieną žmogaus sumanymą, tapusį realiu, žodžiais ir jausmais vertinamu daiktu ar kūriniu.

I. Kantas yra sakęs: „Tai, kad žmogus turi Aš vaizdinį, iškelia jį virš kitų žemėje gyvenančių būtybių.“ Šis „Aš“ vaizdinys ir padaro žmogų „svetimšaliu“. Jeigu jis būtų toks kaip kiti, arba pritaptų prie jų, nebūtų to jausmo, kad tu svetimas, tačiau tai panaikina žmogaus unikalumą. Taip turi rinktis iš dviejų: arba pasiduoti pagundai ir būti toks kaip visi ir pritapti tarp jų, arba, likti kitokiu, kurį tik tu pats gali suprasti. Štai taip ir galima jaustis kitos rūšies padaru. Žinoma, žmogus gali būti lyg svetimas ir šeimos rate. Kartais tu gali būti atstumtas savo pačios šeimos, dėl nesutarimų, kivirčų, arba dėl to pačio nepritapimo. Dėl to kai kuriose šeimose broliai ir seserys nebebendrauja ir nepalaiko ryšio. Taip žmogus gali tapti svetimšaliu savo broliui, seseriai ar bet kokiai giminei. Blogiausia būna tada, kai tu niekur nesi „savas“. Žmogus negali būti ramus, jeigu jį aplinkiniai peikia, darbe ne taip į jį žiūri,  neturi artimo žmogaus. Susidaro dvasinis vakuumas – o kas iš to, kad esu? Kiekvienas norime būti suprastu.

Aš renkuosi I. Kanto požiūrį:  nugalėti ,,mūsų didenybę aš“ gali tik stiprios asmenybės, kurios  geba atleisti. Manau, kad kiekvienas faktas, pasak G. Moro: „gėrį kildiname iš to, kas dar nėra gėris.“ Atsakomybė už pasirinkimą auginti vaiką šeimoje, mokinį mokykloje įpareigoja žmogų būti kilniu. Priimti kitą kaip save – tai ir našta, ir rūpestis, ir gyvenimo prasmė. ,,Aš visuomet turiu viena atsakomybe daugiau negu kiti.“

 Tikėdamas į Dievą net ligos metu turi vilties atramą, o bedievis lieka pats su savimi – beprotybės liūne. Dievas yra ta atsvara – pradas ir tęstinumas. Jei, žiūrint į veidrodį, pasidaro gėda pačiam prieš save, vadinasi, kad dar turi sąžinę.

Tad, kiekvienas, prieš išeidamas iš namų, turi pamąstyti: kas gerai, o kas teisinga.

I. Kantas meilę prilygino pareigai, o Šopenhaueris konstatavo individo menkumą visatos begalybės ir laiko neišmatuojamumo perspektyvoje. B. Paskalis kreipėsi į vidinį aš, retoriniu iššūkiu: kodėl aš čia, o ne ten, jau vakar?

Drįstu teigti, kad žmogaus paskirtis – jo teisingo, doro, perspektyvaus kūrėjo rankose. Žmogus, gyvendamas stiprios valios, orumo, atjautos ir atsakomybės už kitą ir save principu, tikiu, kad sukurs taikų rytojų visatai išlikti. 

Išlydėkime vasarą oriai, kad naujus 2022/23 m. pasitiktų begalinis džiaugsmas būti kartu. Tik Šeimos, Mokyklos ir Mokytojo meilėje užauga ori Asmenybė.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje