Paskutiniųjų metų balandžio ir gegužės mėnesiai buvo šalti, lietingi. O pastoviai girdime priešingas žinias apie klimato šiltėjimą. Todėl daugelis tuo netiki ir net pašiepia mokslininkų išvadas. Tiesa tame, kad reikia žiūrėti ne į atskirų žmonių nuomones (nes jie neatlieka jokių tyrinėjimų), o į tai, kokius įrodymus pateikia pati gamta, o ji žmonių nuomonių nesiklauso, nežino, taigi, yra objektyvi teisėja.

Į klimato šiltėjimą ėmė rodyti gyvūnai, kurių tėvynė – šiltųjų kraštų šalys, ypač Pietų Europa. Dar neseniai jiems Lietuva buvo šiaurės kraštas, todėl negalėjo čia apsigyventi. Bene jau dešimtį metų randame Lietuvos gamtos naujakurius, kurių anksčiau negalėjome įsivaizduoti, jog jie taps mūsų aplinkos dalimi. Tik bėda, kad dauguma žmonių tų ateivių (gyvūnų) nepažįsta. O jų jau yra per 20 rūšių. Ypač judrūs paukščiai ir vabzdžiai. Viduržemio jūros regiono drugiai ir anksčiau retsykiais lankydavosi mūsų krašte, bet jie žiemą sušaldavo. Dabar žiemos švelnios, jie lengvai peržiemoja ir gyvenimą tęsia. 

Didžiausią staigmeną pateikė kaukolėtieji sfinksai – patys sunkiausi, stambiausi Europos drugiai, ypatingi šilumamėgiai. Ir štai Meironų kaime, kasant bulves dirvoje, buvo rastos 8 lėliukės – šis drugys čia ant bulvių lapų sudėjo kiaušinius, išsiritę lervutės išsimaitino ir dirvoje nutarė peržiemoti, kad pavasarį atgimtų ir tęstų gyvenimą „šaltojoje“ Lietuvoje. Štai nakvišinis sfinksas buvo nežinomas net migracijų metu. Taip pat stambus drugys, dedantis kiaušinėlius ant nakvišų. Šįmet šie augalai buvo „apsėsti“ sfinksų vikšrų. Apsigyveno ir anksčiau, kaip retenybės, buvę ilgaliežuviai sfinksai. Panašiai išplito taip pat labai reti buvę vijokliniai sfinksai. Vis dar nesenas ateivis gražus juodmargis vabalas, kvapusis auksavabalis. Jį matome ant įvairių žiedų laižant nektarą. Praeityje jis buvo pagautas tik pietų Lietuvoje kaip neįtikimas radinys. Naująją tėvynę atrado ir ypač netikėti šilumamėgiai maldininkai ir vapsvavoriai. Šie pagal geltonas ir juodas juosteles panašūs į vapsvas, tinklus rezga žemai ant krūmų ir medelių. Lepūs vorai dabar pas mus jau žiemoja! O maldininkų atradimai Lietuvoje buvo tikras nuotykis visiems gamtininkams. Be didelės šilumos jie iš viso negali gyventi. Tai stambus, labai keistos išvaizdos, sunkiai skraidantis vabzdys. Staigmena tuo didesnė, nes  atradau neseniai išsiritusį maldininką prie Kaltanėnų. Taigi, jis čia jau veisiasi!  O kiti gyvūnai?

Lietuvoje ėmė plisti ir gausėti medvarlės – varlytės, gyvenančios medžiuose ir tik ikrelius neršti nusileidžia į vandenį. Turime ir „itališkų-graikiškų-izraelietiškų“ paukščių, jau perinčių Lietuvoje. Tai spalvingieji bitininkai, žaliai žėrinčios papūgos, oranžinių galvų šalmuotosios antys, lyg citrinos spindinčios geltongalvės kielės, rečiausiai matomos juodagalvės kiauliukės, gausiomis grupėmis ėmė perėti elegantiškieji baltieji garniai. Beveik visi čia pavardinti gyvūnai jau gyvena ir veisiasi Šiaurės ir Rytų Lietuvoje, kur nuo seno siautėjo speiguotos žiemos, buvusios neįveikiama kliūtimi išgyventi pietinių kraštų gyvūnams. Bet jie nemoka pasakyti, kodėl dabar apsigyvena šiaurinėje Europoje, įskaitant Estiją ir Suomiją. Atsakymą turime suprasti mes patys. Dabartiniai klimato pokyčiai Pietų Europoje tokie akivaizdūs, jog turi sutramdyti visus netikinčius ir abejojančius. Pokyčiai jau graso ir mums. 

Autoriaus nuotr.