Skip to content

Kaip mūsų sportininkams sekėsi šią vasarą medžioti medalius

Pranas ZUBRICKAS

Rugpjūtis buvo labai gausus įvairiausio lygio tiek pasaulinių, tiek europinių varžybų. Vienas varžybas keitė kitos, vos spėjome džiaugtis (ir liūdėti) mūsų sportininkų pasiekimais. Pirmiausia apie tas sporto šakas, kurios Lietuvoje ne itin populiarios.  

Kadaise savo pergalėmis garsėjo mūsų irkluotojai. Ir šiemet iš Pasaulio baidarių ir kanojų čempionato M. Maldoniui su A. Olijniku pavyko parvežti sidabro medalius, H. Žutautas Europos čempionate iškovojo auksą, o su V. Korobovu – ir bronzą. Baidarininkai A. Sėja ir I. Navikonis 200 m distancijoje išplėšė bronzą. Vis dėlto, irklavimas nėra labai populiarus šalyje. Tai ne plaukimas, kur R. Meilutytė, prisikėlusi tarsi feniksas iš pelenų,  šiemet 50 m plaukime krūtine tapo ir pasaulio ir Europos čempione bei pelnė bronzą 100 m distancijoje. Dar du bronzos medalius iškovojo A. Šidlauskas ir K. Teterevkova. 

Į mūsų geriausių plaukikų pasiekimus žiūriu truputį rezervuotai. Jie, galima sakyti, yra elito lygyje, bet tik vienos rungties, vienoje distancijoje. Pvz. R. Meilutytė labai pajėgi 50 m plaukime, 100 m jau jai sekasi prasčiau, o 200 m distancijoje su pajėgiausiomis plaukikėmis jau negali konkuruoti. K. Teterevkovai geriau sekasi 200 m distancijoje. 

Yra nemažai sportininkų, kurie laimi keliose distancijose ar net visiškai kitame plaukimo stiliuje. Tarkime, švedė S. Sjostrom laimi sprintą peteliške ir laivu stiliumi. Sunku patikėti, kad ji yra iškovojusi net 89 medalius: vien  aukso 37 medalius Olimpinėse žaidynėse, Pasaulio ir Europos čempionatuose. R. Meilutytės medalių kraitis ženkliai kuklesnis, iš viso 17 (9 aukso, 6 sidabro, 2 bronzos). Rašant apie medalių skaičių, negalima nepaminėti amerikiečio M. Felpso antžmogiškų pasiekimų plaukime: 28 medaliai keturiose Olimpinėse žaidynėse (23 aukso,3 sidabro ir 2 bronzos) ir 33 medaliai Pasaulio čempionatuose (26 aukso, 6 sidabro ir 1 bronzos). Medaliai pasiekti plaukiant laisvu stiliumi, peteliške ir kompleksiniu būdu. Įdomumo dėlei, Lietuvos sportininkai per visas vasaros Olimpines žaidynes aukso medalių iškovojo 27, iš jų 21 – SSRS sudėtyje ir tik 6 aukso po nepriklausomybės paskelbimo. Tai truputį daugiau, nei vienas JAV plaukikas M. Felpsas. Aš norėjau pabrėžti, kaip skiriasi čempionai, kurie laimi 3–4 olimpiadas arba 5–6 pasaulio čempionatus. Ar galima sulyginti vienkartinį laimėtoją su tuo, kuris kokius 10 ir daugiau metų iš eilės laimi Olimpinėse žaidynėse, Pasaulio čempionatuose. Mes turime tik V. Alekną, kuris laimėjo 2 Olimpiadas iš eilės. 

Tuo pačiu pratęsiu kalbą apie mūsų lengvaatlečių pasiekimus ką tik Miunchene pasibaigusiame Europos čempionate. Jei ne M. Aleknos aukso medalis, mūsų komanda būtų patyrusi visišką fiasko. Mūsų sportininkų rezultatai ir vietos ženkliai prastesni, nei prieš ketverius metus vykusiame čempionate. Dar reikėtų pridurti, kad šįkart nedalyvavo Rusijos ir Baltarusijos sportininkai, kurie dėl karo prieš Ukrainą yra „išjungti“ bemaž iš visų tarptautinių varžybų. Net garbindami ir šlovindami jaunąjį disko metiką, vis dėlto realiai šiuo metu pajėgiausi Europoje (ir pasaulyje) yra slovėnas K. Čehas ir švedas D. Štolis. Manau, kad mes turime 2,5 elitinio sportininko lengvojoje atletikoje. Tai M. Alekna ir A. Gudžius. Likusi pusė balo būtų sąlyginai skirta L. Jasiūnaitei, M. Morauskaitei ir dar keliems atletams, kurie retkarčiais gali būti stambių varžybų prizininkais ar net (kitų nesėkmės atžvilgiu) laimėtojais. Dabar, man regis, jei A. Gudžiaus rezultatai pradėtų prastėti, galimai gali likti tik 1,5 elitinio atleto. 

Ne kartą rašiau, kad jei per atsakingiausias varžybas nepasieki savo geriausio sezono, jau nekalbant apie asmeninį lygį, geresnės vietos lentelėje tikėtis beviltiška. Dauguma žiūri į užimtą vietą, o ne į rezultatą. Mintyse aš būčiau labiau patenkintas, kad net M. Alekna būtų užėmęs antrą ar trečią vietą, bet diskas būtų skriejęs už 70 m ribos. Matyt, ir ateityje eksploatuosime vienintelį M. Alekną, įvairiausio rango varžybose laukdami jo pergalių. 

Reikėtų pastebėti, kad Ignalina daugiau buvo žinoma žiemos sporto sportininkų pasiekimais (A. Šalna –olimpinis biatlono čempionas), bet turėjome aukštos klasės lengvaatletį, disko metiką Joną Šiaudinį iš Dūdų k., kuris 7 kartus tapo Lietuvos čempionu. Jis 1988 m. diską numetė 65 m 08 cm. Visų laikų geriausių Lietuvos metikų sąraše tai – 7 rezultatas. Retrospektyviai žiūrint, toks rezultatas Miunchene būtų taipogi buvęs septintas, tik truputį prastesnis, nei 6-ąją vietą užėmusio A. Gudžiaus rezultatas (65 m 40 cm). Matome, kokį aukšto meistriškumo sportininką turėjome rajone. Labai gaila, kad jo nebeturime, nes 2012 m, nesulaukęs nė 54-erių, iškeliavo Anapilin. Manau, vertėtų rajone organizuoti jo vardo lengvosios atletikos varžybas. Prisimenu, kai daugiau nei prieš 50 metų bet kurioje vidurinėje mokykloje vykdavo lengvosios atletikos varžybos, o geriausius rezultatus pasiekę moksleiviai dalyvaudavo rajoninėse varžybose, jų nugalėtojai – zoninėse varžybose. Asmeniškai aš, 1967 m. dalyvaujant zoninėse varžybose už Plungės rajoną, iškovojau pirmąsias vietas disko ir rutulio stūmimo rungtyse.

Dabar visų žvilgsniai nukreipti į artėjantį Europos krepšinio vyrų čempionatą. Dar tebesidžiaugiame jaunųjų krepšininkų pasiekimais. Keturi finalai – dvi pirmos vietos.  Labai džiaugiamės U-18 merginų pirmąja vieta, o itin J. Jocytės talentu. Jei dar atsirastų bent dvi panašaus meistriškumo krepšininkės, tikrai Lietuvos moterų krepšinio lygis tarptautinėse varžybose pakiltų. Gal iki panašaus lygio išaugs S. Aukštikalnytė iš U-16 mergaičių rinktinės (kuriai labiausiai nepasisekė). Žymiai geresnis vaizdelis yra tarp jaunųjų vaikinų, kur nusimato labai perspektyvių žaidėjų. Galėčiau paminėti daugiausia teikiančių vilčių jaunuosius krepšininkus – M. Krivą, Ą. Tubelį, M. Rubštavičių, P. Murauską, M. Buzelį, N. Indrušaitį, K. Jakučionį, N. Raupelį (tiesa, rinktinėje Ą. Tubelis ir M. Buzelis nedalyvavo). Prognozuoju, kad bent du trys vaikinai realiai galėtų pretenduoti į vyrų rinktinę jau Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse. Tiesa, rinktinei į 2024 m. Olimpiadą kelialapį dar reikia išsikovoti.

Mūsų vyrų krepšinio rinktinė praėjo visą pasiruošimą Europos čempionatui ir atrankoje į pasaulio pirmenybes, pasiekusi visas 9 pergales. Net paskelbta, kad Lietuvos rinktinė neoficialiai jau turi šios vasaros  nugalėtojo titulą, kaip nepralaimėjusi nei vienerių varžybų. Nerimą kelia tik prasta L. Lekavičiaus sportinė forma. Manau, jis jau nelabai tinka rinktinei. Ne todėl, kad prastas žaidėjas, bet dėl žemo ūgio negalintis apsiginti prieš fiziškai stipresnius varžovus, o taškus pelnyti ir vadovauti žaidimui jam pastaruoju metu nesiseka. Treneris K. Maksvytis žada remtis 8–9 žaidėjais. Visų trenerių bėda, kad žaidimą pradeda su geriausiu startiniu penketu, bet  dažnai po pirmo kėlinio pirmaudamos komandos gan dideliu skirtumu, vėliau, pabaigoje, stipriai „sėda“. Sportininkus labiau motyvuoja, kai spyrį į užpakalį gauni dar žaidimo pradžioje. Be to, yra pajungiami antro penketo žaidėjai, kurie dažnai daug laiko prasėdi ant atsarginių suolo.

Mūsų krepšininkams reikia palinkėti sėkmės, kad labiau sektųsi metimai iš tritaškių zonos, vien dviem elitiniais bokštais po krepšiu prieš stiprias komandas vargu ar pavyktų deramai kovoti. Gaila, kad latviai, turėdami puikią komandą su K. Porzingiu, nežais šiame čempionate. Kas laimės jį, ekspertų nuomonės labai skiriasi, nes seniai sakau, kad dabar visi moka žaisti. Kol gerai pataiko, pačios silpniausios komandos normaliai žaidžia, o kai nebekrenta – visiems balius ir baigiasi. 

Didžiausią šių metų nuostabą man krepšinyje padarė, kai mūsų  3+3 ,,Gulbelė“, turinti 6 reitingą pasaulyje, Ulan Batore tik finale 21:17 laimėjo prieš mongolų komandą. Pasirodo, jau ir mongolai moka žaisti krepšinį. Greitai ir eskimai, nencai išmoks krepšinio žaidimo subtilybių. 

Skeptiškai žiūriu į 3+3 krepšinio modifikaciją. Šis krepšinis labiau tinkamas treniruočių procesui, kurį asmeniškai teko dažnai naudoti beveik prieš 60 metų. Labiau patiktų krepšinis vienas prieš vieną, kur galima realiai išsiaiškinti, kas yra geriausi žaidėjai. Pvz. suskirstant pagal ūgį  į 4 kategorijas, pradedant iki 170 cm ir pridedant po 13–15 cm ir baigiant 208–210 cm, taipogi išaiškinti geriausią žaidėją absoliučioje ūgio kategorijoje. Gal tiktų šachmatininkų sistema, kai žaidžiama individualiai, o žaidimo laikas – 5 min. 

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.