Stiprios ir sveikos asmenybės ugdymas lieka svarbiausiu tikslu kiekvienoje šeimoje, bendruomenėje, tautoje. Tai – ne skambūs ir tuštybės sąvokomis užpildyti žodžiai, o tikrovės ir išlikimo suvokimas, nuo kurio priklauso tautos ir visos žmonijos ateitis.

Nauji mokslo metai įgauna pagreitį – jau mokyklose pasirinkti būtiniausi dalykai, žinių gilinimo procesas juda pirmyn dideliu greičiu. Praktika rodo, kad ne visa jaunam žmogui diegiama informacija reikalinga gyvenime ir ne visa atneša naudą ateityje. Renkantis asmenybės formavimo disciplinas, daugeliui tėvelių iškyla dilema – ką lankys vaikas – Tikybą ar Etiką? Tenka girdėti, kad Etikoje platesnės sąvokos, neuždarytos į tikėjimo rėmus, todėl daugelis savo atžalas ir nukreipia ta linkme. 

Ir keliauja toks jaunas žmogus šalia gyvenimo dėsnių, gyvena, tarsi būtų nemirtingas pats, nepriima būties ciklų, nuolatos maištauja. Neramioje dvasioje negyvena sveikata ir stabilumas, tenka įdėti daug pastangų savo pašaukimo radimui, amžinųjų tiesų susigrąžinimui į šiandienos tikrovę.

Apie moksleivijos ir jaunimo ugdymo problemas kalbamės su dvasininku ir geru psichologu, daugelį metų žvelgiančiu į dvasines žmogaus problemas, klebonu Marijonu SAVICKU:

„Nuo Atgimimo pradžios moksleiviai galėjo laisvai rinktis disciplinas – Tikybą ar Etiką. Gyvenimo patirtis liudija, kad asmenybės ugdymas prasideda ir baigiasi šeimoje. Labai retais atvejais aplinkos procesai nulemia esmę. O visos šeimos suformuotos sovietinio laikotarpio ypatumų, praktikuojančio katalikybę kaip tradiciją, šventinį išskirtinumą. Jų vaikai – jaunesnės kartos, dar labiau nukurdintos tikėjimo pažinime, vis toliau nuo bažnyčios. Santuokos Sakramentas tapo nesvarbiu – gyvena poroje po 10 metų, gimsta vaikai, o paskui tuokiasi jų tėvai. Tai neįneša ramybės į jų gyvenimus, bet suvokimas formuojasi daug vėliau, dažniausia per gaunamas pamokas. Nežinau, kur būčiau šiandieną pats, jei nebūtų buvę tikintys tėvai, savo asmeniniu pavyzdžiu ir reikalingu griežtumu, skiepiję tikėjimo tiesas. Prievartos asmenybės ugdyme nėra, bet tėvams privalu tinkamai nukreipti savo vaikų pasirinkimus, patarti, rodyti asmeninį pavyzdį. 

Mes, dvasininkai, atliekame kultinę tarnystę ir negalime katechizuoti tautos. Kaimiškose parapijose darbui su jaunimu nėra kada, kunigų mažai, o ir jie dirba per dvi ar tris parapijas. Būna dienų, kuomet tenka suderinti Mišių laiką, kelias laidotuves. Nelieka elementaraus laiko niekam, o jei dar tektų dėstyti Tikybą mokyklose?.. Jose dirba katechetai-tikybos mokytojai, bet susiduriama su silpnu disciplinos dėstymu ir aiškinimu, jei per Tikybos pamokas vaikas neparengiamas pirmai Komunijai?.. Mėnesį rimtai padirbėjus su tokia moksleivių grupe, jie įsisavina būtiniausias žinias tokiam žingsniui. 

Suprantama, nepraraskime vilties ir tikėjimo ateitimi. Viskam reikia laiko, jei 50 metų bėgome nuo bažnyčios, teks gyventi ne vieną dešimtmetį, kol situacija nušviesės. Kuriamos ir veikia įvairios jaunimo organizacijos, gal atsiras daugiau pašaukimų kunigystei. Europoje dar liūdnesnis vaizdas – uždaromos bažnyčios, išparduodamas jų turtas. Lietuvoje jos dar statomos, statomi kryžiai. Dabar ryškiausiai atsiskleidžia posovietinės krizės veikimas – jos vaisius skiname ateinančiose kartose. 

Šeima, tėvai lieka amžinu pavyzdžiu vaikui visose auklėjimo srityse. Gyvenimo stuburas formuojamas tėvų asmenyje ir jų rankomis. Tikėjime prievarta nereikalinga, tik iš šeimos atėję jo pagrindai tampa mielais, maloniai, esminiais asmenybės pasirinkimuose.“

Ačiū už išsakytas mintis. 

„Ūkininko patarėjo” nuotr.