Gęsta senųjų darželių šviesa. Rudenio spalvos, apkabinusios nueinantį žydėjimą, vis dar ryžtasi ilgėliau sulaikyti jo grožį. Poetai, dailininkai ir fotografai viliasi sugauti pačius įspūdingiausius metų laiko atspalvius ir nuostabias akimirkas įamžinti savo darbuose. 

Daug rečiau sutiksi žmogų gebantį jautrias gamtos gelmes išausti drobėse ar jautriai perteikti supančios aplinkos šešėlius ir elegantišką trapumą siuviniuose. m

Ant Birvėtos upės kranto, sename ir gražiame Pivorų kaime, gyvena Bronė ČESŪNIENĖ, liepos mėnesį sulaukusi garbingo jubiliejaus. Kiekvienas gimtosios sodybos kampelis čia žydi gėlėmis, alsuoja nenusakoma ramybe, bylodamas ypatingą šeimininkės pasaulėžiūrą ir darbštumą. Iš tolo važiuojantiems pakeleiviams šviečia jurginų galvos, o žaliuojančios rūtos darželyje kalba apie saugomą ištikimybę tradicijoms, protėvių papročiams. 

„Kas buvau pati? Tik lauko darbininkė kolūkyje, daugelį metų nešusi nelengvą kaimo žmogaus dalią, – sako Bronė, kukliai prisimindama praeitį. Bet gal iš tų laukų atsinešusi įkvėpimą ir svajones, kiekvieną vakarą sėsdavo prie audimo staklių – rinko siūlus, raštus, derino spalvas ir pasinerdavo į kitokį, laike užburiantį užsiėmimą. Prie staklių nejausdavo nuovargio, rūpesčiai pasitraukdavo į šalį. Aplinkiniai mena, kad užsukę į kiemą su reikalu, dažniausiai Bronę pakeldavo nuo audimo. 

Šeimininkės darbščių rankų kūriniais išpuošti visi namai – siuvinėtos pagalvės, austos paklodės, takeliai, rankšluosčiai, „gaptuotos“ užuolaidos ant langų. O kur dar visi nėriniai – staltiesės, sevetėlės ir mezgimas. Žvelgi į tokius kūrybos vaisius ir negali liautis stebėtis – moters kantrybe, atsidavimu darbui, kiekvienos detalės išbaigtumu. Prieš keletą dešimtmečių Bronė Česūnienė nusiaudė sau tautinius drabužius, kuriais pasidabinusi dalyvaudavo bažnyčios procesijoje. Bet laikas nestabdomai iriasi pirmyn, keisdamas žmogaus galimybes ir versdamas susitaikyti su negailestingu būties bėgsmu. Jau daugelį metų namų šeimininkė našliauja, o nuo žiemos šalčių slepiasi sostinės erdvėse, pas dukrą Zitą. Vos atšilus orams, greičiau skuba į gimtuosius Pivorus, kuriuose jos verkia kiekvienas augalėlis ir takelis. 

Šiandieną, po ilgos pertraukos, Bronė žaismingai užsideda tautinį kostiumą ir prisėda ant kėdės akimirkos įamžinimui. „Viliuosi, kad išeities dieną, būsiu aprengta jais“, – tyliai ištaria moteris.

Ir niekas nesigalinės su tuo skubančiu žemės laiku, kuriame, mes, visi esame tik dulkelės.

Nenusakomas, stiprus ir slėpiningas prisilietimas su protėvių pasaulio išmintimi, rusenančia tokiose senose sodybose, šlamančia senų obelų šakose, vis pasitinkančia atvykėlius prie slenksčio. Nėra nieko gražesnio už tuos susitikimus su senojo kaimo žmonėmis – paprastus ir tyrus, apkabinančius kiekvieną svečią įmelsta ramybe ir šventai dalinančius gyvenimo nuoširdumą.

Visas redakcijos kolektyvas ir siunčia šilčiausius, nuoširdžiausius sveikinimus Pivorų kaimo ilgaamžei, linkėdamas sveikatos, stiprybės, palaimintų dienų.

Autorė nuoširdžiai dėkoja Bronei Česūnienei už suteiktą galimybę prisiliesti ir įamžinti sukurtus jos darbus.

Autorės nuotr.

Daugiau: BLACKOUT UŽUOLAIDOS