Prieš 90 metų, netoli Pajurgiškės kaimo (Naujojo Daugėliškio sen.) nusileido garsių Gordon Bennett oro balionų varžybų dalyviai amerikiečiai Thomas G. W. Settle ir Winfield Bushnell. 1932 m. rugsėjo 25 d. pakilę iš Bazelio Šveicarijoje, nešami vėjo per Europą, jie per 41 val. 20 min. nuskrido 1550 km ir tapo varžybų nugalėtojais. Įdomiomis istorijomis ir liudijimais apipintas šis istorinis įvykis, tiek tuometinėje pasaulio spaudoje, tiek vietinių gyventojų prisiminimuose ar perpasakojimuose. Čia pateiksime oficialią vieno iš laimėtojų ekipažo pilotų – Thomo G.W. Settle – ataskaitą, kuri supažindins skaitytojus ne tik su skrydžio eiga, bet suteiks žinių apie oro balionų techninius veikimo principus.

Iš Gordono Bennetto lenktynių (1932 m.) dalyvio, kapitono leitenanto T. G. W. Settle (JAV karinis jūrų laivynas) pasakojimo

Žodis „lenktynės“ beveik visada reiškia, kad reikia per tam tikrą laiką įveikti tam tikrą atstumą arba padaryti ką nors kita. Tačiau oro balionų lenktynės yra kitokios. Jų esmė – įveikti kuo didesnį atstumą tiesia linija (didžiojo apskritimo atstumą) tarp išvykimo ir tūpimo vietos, visiškai neatsižvelgiant į faktinį maršruto ilgį virš žemės ir praėjusį laiką.

Nors skraidymas oro balionu yra viena iš seniausių šiuolaikinių sporto šakų, praktikuojamų pastaruosius 150 metų, tarptautinės Gordono Bennetto „klasikinės“ lenktynės pradėtos rengti tik 1906 m. Tais metais Jamesas Gordonas Bennettas įsteigė prizą, dėl kurio kasmet varžosi tarptautinės komandos. Kad taurė visam laikui liktų laimėtojui, vienos tautos atstovai turi pasiekti pergalės tris kartus iš eilės. 

Originali taurė išsilaikė iki 1924 m., kai kapitonas Ernestas deMuyteris trečiąja pergale iš eilės visam laikui įgijo taurę Belgijai. Belgijos „Aero Club“ iš karto įsteigė antrąją taurę, kuri išsilaikė neilgai, nes visam laikui pasiliko JAV po trijų pergalių: Van Ormano, 1926 m., Hillo, 1927 m. ir Kepnerio, 1928 m. Grupė Detroite įsteigė trečiąją Gordono Bennetto taurę, ir van Ormanas 1929 ir 1930 m. iškovojo pirmąsias dvi pergales JAV. Dėl ekonominių priežasčių, 1931 m. lenktynės nebuvo surengtos, o 1932 m. lenktynės buvo perkeltos atgal į Europą, nors taisyklės numatė, kad lenktynės turi vykti praėjusių metų nugalėtojo šalyje. Išvykimo vieta buvo pasirinktas Bazelis, Šveicarija, o pradžios data – 1932 m. rugsėjo 25 d.

Dalyvavo šešiolika balionų, atstovaujančių aštuonioms valstybėms – Prancūzijai, Vokietijai, Lenkijai, Austrijai, Ispanijai, Belgijai, Šveicarijai ir JAV. Du amerikietiški oro balionai buvo „Goodyear VIII“, pilotuojamas van Ormano ir Blairo, ir „U. S. Navy“, pilotuojamas Settle’o ir Bushnello.

Sekmadienį, rugsėjo dvidešimt penktą dieną, oro balionų pripūtimas vyko be incidentų erdviame lauke šalia naujosios Bazelio miesto dujų gamyklos, vos už kelių šimtų metrų nuo Vokietijos sienos. Į kiekvieną iš šešiolikos 80 000 kubinių pėdų balionų buvo tiekiamos paprastos akmens anglies dujos. Kiekvieno oro baliono pilotui buvo paskirtas Šveicarijos oro balionų pajėgų būrys su vienu ar keliais karininkais, kaip baliono pripūtimui ir montavimui būtina „darbo jėga“. Šios oro balionų pajėgos ir visos kitos techninės priemonės buvo labai veiksmingos. Skirtingai nei anksčiau buvo įprasta šioje šalyje, techninius komitetus sudarė vyrai, turintys ankstesnės skraidymo oro balionu patirties.

Dieną ties žemės paviršiumi pūtė nestiprus pietvakarių vėjas, didesniame aukštyje – gaivus pietvakarių vejas, su padrikais sluoksniniais kamuoliniais debesimis ir trumpalaikiais lietumis. Dr. Eckeneris iš „Luftschiffbau-Zeppelin“ labai paslaugiai pasirūpino, kad dieną prieš varžybas ir varžybų dieną Friedrichshafene būtų atlikta keletas viršutinių oro sluoksnių zondavimų. Šių zondavimų rezultatai buvo telegrafu persiųsti į karinio jūrų laivyno oro balioną, iššifruoti ir perduoti trims vokiečių balionams bei „Goodyear VIII“ ir pasirodė esantys labai naudingi.

Pagaliau vėlyvą popietę „U. S. Navy“ oro baliono takelažas buvo sutvarkytas ir balionas „paruoštas paleisti“. Buvo atliktas preliminarus svėrimas, įteiktos gėlės, atsibučiuota su žmonomis ir rėmėjais (mūsų antžeminės įgulos ir mūsų pačių džiaugsmui), pagaliau, kai jau buvo pakilę dešimt oro balionų, atėjo ir mūsų eilė: mus nuvedė į pakilimo vietą, atsakingas pareigūnas atliko paskutinį svėrimą ir 16.40 val. pakilome.

Dabar pačioje pasakojimo apie lenktynes pradžioje leiskite perspėti skaitytoją, kad nesitikėtų jaudinančios istorijos apie vos per plauką išvengtus tykančius pavojus, atsitiko taip, kad „U. S. Navy“ oro baliono kelionė šiose lenktynėse buvo lengvas, malonus, įprastas skrydis oro balionu, be jokio ekstremalaus oro, šiurpinančių įspūdžių ir nuotykių.

Pakilome su 47 maišais smėlio balasto (kiekvienas apie 35 svarų) ir keliais šimtais svarų vienkartinės įrangos. Gana laisvai naudodamasis balastu pakilau tiesiai į 5000 pėdų aukštį (apie 1524 m, 1 pėda – 0,3048 m), šiek tiek aukščiau sluoksninių kamuolinių debesų pagrindo lygio. Už 15 mylių į pietvakarius nuo Bazelio kilo lietaus škvalas. Gražus Reino slėnis driekėsi į rytus ir į šiaurę, aplink Bazelio „kampą“, buvome virš pietinio didžiojo Švarcvaldo – Juodojo miško krašto. Tačiau Bushnellis ir aš turėjome kitų dalykų, apie kuriuos reikėjo galvoti ir nerimauti, ne tik dėl kraštovaizdžio po mumis. Šiaurės vakaruose matėsi sunkūs liūtiniai kamuoliniai debesys, o dar vienas – šiek tiek į kairę nuo mūsų kurso. Mes gerai judėjome šiaurės rytų – rytų kryptimi maždaug 20 mazgų greičiu (apie 37 km per val.). Artėjant tamsai, turėjome toliau mėtyti mūsų brangų smėlio balastą per bortą, kad kompensuotume dujų aušimą; matėme žaibavimą Alpėse, toli į pietus per vakarinį Bodeno ežero galą, o šiaurės rytuose nuožmiai trankėsi perkūnija. Laimei, audra buvo tik psichologinis pavojus, nes laikui bėgant ji nukrypo nuo mūsų kurso, pasitraukė atgal į kairę nuo mūsų, o ryte išnyko iš akių.

Iki 2 val. likome 5 000–8 000 pėdų aukštyje virš jūros lygio. Oras buvo ramus, išskyrus tuos atvejus, kai retkarčiais mus užklupdavo aukštųjų kamuolinių debesų būrelis ir sulaukdavome iš jų keleto lengvų spyrių. Kartkartėmis matydavome kitų balionų šviesas, o du kartus vienas balionas nežinia kokiu tikslu iššovė dvi spalvotas žvaigždes (signaliniu pistoletu).

Apie 2 val. mūsų sluoksnio pasibaigimo greitis padidėjo iki taško, kai balionas tapo nestabilus ir pradėjo „šuoliuoti“ aukštyn ir žemyn. Todėl nusileidome į 2000–3500 pėdų sluoksnį ir išbuvome ten iki išauštant. Čia judėjome maždaug į šiaurės rytus.

Išaušus pajudėjome atgal nuo lietaus škvalo į rytus nuo mūsų, neseniai keletą kartų buvome patekę į labai švelnų lietų, smulkią dulksną, turėjusią nežymų poveikį balastui. Buvome virš kalvotos Čekoslovakijos šalies. Po poros valandų 5000 pėdų aukštyje praslydome virš aukščiausio kalnagūbrio ir prieš mus atsivėrė plačios, lygios, sukultūrintos Lenkijos lygumos. Matėme dar kelis balionus, per toli, kad juos būtų galima atpažinti.

Saulei dar labiau kaitinant mūsų baliono dujas, per pietus aš leidau balionui pakilti, laisvai naudodamasis vožtuvu, kad sumažinčiau pakilimo greitį iki minimumo. Iki 11 val. jau buvome pakilę į 10 000 pėdų aukštį (Daugiau nei į 3 km). Maždaug tuo metu sužinojome, kad patyrėme gana rimtą avariją, žemesnė temperatūra tokiame aukštyje privertė mane užsinorėti karšto šokolado, kurio turėjome pilną termosą. Ieškodamas termoso savo krepšyje, pamačiau, kad jis sprogo, tikriausiai dėl sumažėjusio išorinio slėgio ir labai efektyviai paskirstė visą karštą šokoladą ant mano atsarginių baltų marškinių, apatinių drabužių ir kojinių, kurie visi buvo permirkę – pasitarnavo man atsinešant atsarginius drabužius, o tai tikrai neetiška oro balionų lenktynėse. Vėliau, žinoma, balastui naudojome mano šokoladu išmirkytus drabužius. Juos radę, čiabuviai turėjo pamanyti, kad šie keliautojai oro balionu yra tikrai savotiški žmonės.

Iš anglų kalbos vertė UAB „Vertimų karaliai“

Archyvinė medžiaga surinkta, įgyvendinant rajono savivaldybės biudžeto lėšomis remiamą Daugėliškio krašto bendruomenės projektą „Netikėta oro baliono istorija“.

Ramūno Vaitkaus pieš.

(Bus daugiau)