Kai užsimoji nuo kokio bokšto apžvelgti pasaulį vienu kartu, ateina suvokimas: jis galėtų būti toks nuostabus, jei nereikėtų rūšiuoti… Gyveno sau nalšėnai keliaudami po platųjį kraštą ir dalijosi kits kito vargais, džiaugsmais, derliumi, patirtimi, žinojimu. Per gerai. Sumanyta visus susisteminti: įkurtoje valstybėje prikurti administracinių vienetų, idant vienas kitą imtų svetimu, o ne savu laikyti, kad nuolat varžytųs ir dvasinėje taikoje negyventų. Taip Nalšia gabalais išdarkyta į Ignalinos, Švenčionių, Molėtų, Utenos, Zarasų rajonus bei Baltarusijos žemes. Tie patys nalšėnai tapo lyg svečiais savoj žemėj. Pasisvečiuokime pas Vilhelminą URBONIENĘ, kuri kartais MI skaitytojus savo tekstais ir nuostabiomis eilėmis aplanko laikraščių puslapiuose, kurios knygos laukia skaitytojų parduotuvėje „Liepa“, kuri visą gyvenimą vaikšto senąja Nalšios žeme, dabar jau išdalinta į Ignalinos ir Švenčionių rajonus. 

Pažintis

Gyvenimas vis vedžioja po Aukštaitijos nacionalinį parką. Tėtis ir Senelis išmokė susidraugauti su Dringio, Baluošo ir kitais ežerais bei juos supančiais miškais, o dabar, keičiantis pasauliui, tenka jau, deja, be vedlių trauktis atokiau nuo šias apylinkes apglėbusios butaforijos, todėl gera jaustis priimtam Pravalo ir Vajuonio vandenų bei juos supančių miškų. Ten prieš metus ir sutikau išties nepaprastą moterį su būreliu stovyklaujančių paauglių. Rudenėjant su kolega, operatoriumi Andriumi, dulkėtais keliais nudundėjome link Vajuonio, į Pavajuonio kaimą, kur vieną koja stovi Švenčionių rajone, o kita – Ignalinos. Įdomu tai, kad nuo Švenčionių pusės iki pat rajono ribos riedi asfaltu, tobulai valomu net ir žiemą, o štai nuo Ignalinos pusės, lyg iš kito pasaulio – duobėta, žiemą užpustyta, o rudenį ir pavasarį pažliugusia bekele. Bevažiuodama pagalvojau, kokomis taisyklėmis vadovaujantis į skirtingas stovyklas sugrupuojami žmonės į rajonus, seniūnijas? Daugiau nei pusę Vajuonio ežero juosia Ignalinos kaimai, bet pats ežeras priklauso Švenčionims, panašiai ir prie kitos rajonų sienos, privažiavimas ir aikštelė prie Kačėniškės piliakalnio – Ignalinos krašte, o jau pats pasakiško grožio piliakalnis su didinga praeitį pasakojančiomis legendomis – Švenčionių rajone. Todėl ir neduoda ramybės klausimas: kodėl ir kas sugalvojo suplėšyti į gabalus protėvių atminimą. 

Saulutei leidžiantis, išjudėjome iš Pavajuonio, o galvoje – minčių šėlsmas, kiek daug gali sutilpti į vieno kaimo, vienos šeimos ir net vienos moters istoriją.  

Cegelnios istorija

Šviesios atminties mokytojas Petras Mikštas, su kuriuo susipažinau dar Vidiškių mokykloje ir mokytoja Vilė (Vilhelmina Urbonienė) sukūrė bendrą projektą, palikusį gilų įspūdį jų auklėtiniams (Ignalinos gimnazijos ir Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos) ir nors trumpam ištrynusį sieną. Stovėdamas Papravalės piliaklanio viršuje ir žvelgdamas į Vajuonio platybes, mokytojas P. Mikštas, įkūnijęs Karalių Mindaugą, perdavė laišką jaunajai kartai. 

Slenka metai, ir šią istoriją teprimena pageltęs laiškas, kaip ir visa, ką išgyveno šis kraštas. Kadaise šis kaimas, sako, atrodęs visai kitaip. Viena jo dalis buvusi pamiškėje ir buvo pavadinta Pavajuoniu, o esanti arčiau ežero – Cegelnia, nes čia, dabar ant kalno, veikusi plytų gamykla. Sakoma, kad ir ežeras tyvuliavęs prie pat cegelnios, stipriai pakeitęs krantus, mat, Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai išplatinę siauro upeliuko vagą ir paleidę Vajuonio vandenis į Kretuoną, kad Velnio (Pakretuonės) malūnas veiktų. Ir dabar dar akį traukia keistai išriesti krantai, tarsi kokio dubens kraštai išgulėti. Vilė sako, būdama paaugliuke, perplaukusi šį ežerą ir grįžusi atgal. Traukė ją šis ežeras: ir gundė, viliojo, ir saugojo, guodė. Taip buvo, tebėra ir bus… 

„Prisiliesk prie penkių kaimų praeities: Rėkučių žvejybos paslapčių, Kamšos grybų ir uogų gausos, Pavajuonio (Cegelnios) plytų gamyklos tikros, Papravalės piliakalnio istorijos keistai menamos… tikima, kad Karaliaus Mindaugo pilis ant šios kalvos gyvavo kitados, šaltinis po kalva gaivino žmones kažkada. Srovena ši gyvybės sidabrinė srovė ir dabar – kas atsigeria šio vandens – širdy ir minty niekada nepasens. Lygumų laukai derlingi duona maitino visus, aplankyti lygumų bokštą apžvalgos kviečiu visus.

Prie šio ežero negali būti svečiu: čia ramu, čia gražu, čia atvykti gali nuo Švenčionių ir Švenčionėlių asfaltuoti keliu, iš Ignalinos duobėtu mišku, Palūšės dviračių taku“, – susitikimo išvakarėse sueiliavo Vilė. 

Vilės Tėtis Kazimieras Daubaras dirbo cegelnioje (gamykloje) ūkvedžiu, o mama – Zofija rūpinosi ūkiu ir penkiais vaikais. „Aš buvau jauniausioji, nuo vyriausio brolio skyrė beveik du dešimtmečiai. Tad, metams bėgant, aš likau viena pagalbininkė mamai. Ji buvo silpnokos sveikatos, širdelė neleisdavo sparčiai ir per daug judėti, tad kur buvus, kur nebuvus – talkinau. Mama niekada neversdavo dirbti… ji visada kalbėdavo tariamąja nuosaka: reiktų padaryti, reiktų nueiti ir t. t. Man užtekdavo tai išgirsti ir aš žinojau, kad visi planai keičiami ir lekiu daryti to, ką „reiktų“, – pasakoja moteris. 

Kodėl Arūnas?

Vilė iki aštuntos klasės mokėsi Švenčionių rajone, Rėkčiuose, paskui Reškutėnuose, o po aštuonių klasių išėjo mokytis į Ignalinos vidurinę mokyklą. Jos klasės draugas Arūnas išvyko mokslų semtis į sostinę, paskui į privalomąją tarnybą išėjo. Būdamas ten, sugalvojo Vilei laiškų parašyti. Jiedu susirašinėjo. „Nebuvo tuose laiškuose jokių simpatizavimų. Tiesiog jis pasakojo apie tarnybą, o aš savo išgyvenimus čia, kaime.

Kodėl Arūnas? 

Tėtis jau buvo miręs, o mudvi su mama tvarkėme mano aštuoniolikmetės rankomis prišienautą, bet jau išdžiūvusį šieną. Skubėjome, nes matėsi artėjanti audra. Grįžęs atostogų, Arūnas, klasiokas iš Reškutėnų, pravažiavo su motociklu, kažką pasisodinęs už savęs, link Ignalinos, paskui grįžo atgal vienas ir net nesustojo. Mačiau jį akies karšteliu ir virpėjau iš pykčio, nes juk matė, kad sunku, lietus artinasi, dvi moterys tokį darbą dirba ir… nesustojo. Oi, griežiau dantį ir mintyse pasakiau sau, kad gyvenime su juo nebesikalbėsiu… Kai po 40-ties minučių jis atriedėjo pasiskolintu benzovežiu ir iš kolūkio paimta didžiausia priekaba, širdis netilpo krūtinėje. Šieną sėkmingai suvežėme iki pirmos nakties. 

Kodėl Arūnas? 

Kai aš parašiau knygą ir trūko pinigų jos leidybai, jis išleido ją, sumokėjęs traktoriui taupytais pinigais. Jis pirmas perskaito mano kūrinius ir juos įvertina. Jis man parodo kelią, pakenčia visus mano šuoliavimus, skrajojimus ir sprendžia problemas, kurių kartais prikuriu būtent aš. Jis vyras, o ne skuduras. Visą gyvenimą jaučiuosi saugi, kad ir kas benutiktų. Užauginome du sūnus, džiaugiamės anūkais. Turime namus Švenčionėliuose, Pavajuonyje… Gyvename kukliai, bet laimingai. Štai kodėl Arūnas ir tik Arūnas!“, – kelis kartus patvirtina Vilė. 

Mokytojos kelias

Vilė – rusų kalbos ir literatūros, etikos, tikybos ir filosofijos mokytoja, bet šiuo metu Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijoje moko rusų kalbos, etikos ir turi filosofijos būrelį, veda seminarus šalies profesūrai Mykolo Romerio universitete, skaito paskaitas JAV lietuvių bendruomenėje, rašo knygas, kuria eiles, kurios dažnai pasirankamos romantiškoms dainoms. 

„Savo auklėtiniams primenu: būkime Ąsočiais ir kiekvienas turėkime Ą su savimi. Esu pasakiusi šeimai, kad kai numirsiu, viskas, kas įmanoma iš mano kūno, turi būti atiduota donorystei. Kai dingsta pirmoji žmogaus Ą, t. y. sĄmonė, jis atjungiamas nuo aparatų. Mąstymas sako: išeidamas iš namų, visada pabučiuok savuosius, tarsi išsiskirdamas visam gyvenimui ir trečioji Ą – nepamiršk iš kur atėjai, kur eini ir kuo esi – sĄžinė. Visam tam reikalinga Ąsa – rankos. Nebus Ą, būsi tik skambanti puodynė. Ir į Ąsotį nepilama degtinė, į Ąsotį pilama gaiva, energija, teikianti sveikatos ir gyvybingumo.

Sąžinė, Mąstymas ir Sąmonė kuriuos jungia Ąsa. Taisyklė, kuri padeda išlikti žmogumi ir nesuklysti priimant sprendimus“, – patarimus žeria Vilė.

Baigdama pokalbį, Vilė parodė į laikrodį ir ištarė: „Niekada nepalieku namų tuščių – visada tiksi laikrodis“.

Galėtum pasakoti ir pasakoti Vilės istorijas, bet tada gresia persisotinimas, emocinis perdegimas. Laukite naujojo Ignalinos TV laidų sezono ir sužinosite bei pamatysite kur kas daugiau, nei galima surašyti į popieriaus lapą. 

Ignalinos TV nuotr.