Skip to content

Neliko ko gailėtis. Ar mokytojai senjorai dabar grįžtų į mokyklas?

Sigita TELYČĖNAITĖ

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos organizuojamoje kasmetinėje konferencijoje „Šiuolaikišką ir atvirą mokyklą kuriame kartu!“ ministrė Jurgita Šiugždinienė ragino dalintis visiems atsakomybe už mokinių pasiekimus, o savivaldybes nori matyti net „mažosiomis ministerijomis“ mieste ar rajone.

Vienas iš pranešimo akcentų, sukėlusių savotišką rezonansą viešoje erdvėje – išsakytos mintys apie tai, jog mokyklose turima susitarti dėl visų mokyklinės bendruomenės narių atsakomybių ir taisyklių, reguliuosiančių mokymąsi, lankomumą, tinkamą elgesį, o šių taisyklių pavyzdį, pasitelkdama įvairių, su švietimu susijusių institucijų atstovus, sukurs ministerija. 

Žiniasklaidos antraštėse cituojami ministrės žodžiai – „Mokytojas tikrai neturėtų atiminėti mobiliųjų telefonų ar prašyti mokinio netriukšmauti“, taip pat „mokytojas turėtų nebijoti įtakingų tėvų…“.

Iš išgirstų atskirų frazių visuomenė jau sudėliojo ministerijos planų mozaiką „šiuolaikiškos“ mokyklos kūrimo procese – ten nelieka vietos mokytojo autoritetui ir išnyksta svajonės tapti prestižinės profesijos atstovais Lietuvoje.

Apie nelengvą pedagogo darbą paklausti mūsų rajono mokytojai senjorai, atviravo santūriai, bet labai skeptiškai vertindami ministerijos švietimo gaires ir vizijas. Suprantama, daugelis iš jų, jau nedirba švietimo įstaigose, bet vardan šventos ramybės, panoro likti anonimiškos apklausos dalyviais. Maža kas nutiktų…

Laima. Žaviuosi jaunimu, pasirenkančiu pedagoginį darbą, esant tokiems laikmečio reikalavimams. Metai įrodė, kad viskas kinta, keičiasi – tiek visuomenės požiūris į mokytoją, tiek ateinančių kartų vertybių suvokimas. Nuoširdžiai pasakysiu, kad negalėčiau, o gal ir nemokėčiau dirbti šiandieninėje mokykloje, nes tikras mokytojas su vaikais kalba širdimi. O žvelgiant į kompiuterinį bendravimą, toks dalykas, kaip dvasinis kontaktas, praranda savo galią ir veikimą į mokinio sielą. Taip, būtent dvasiniais akcentais auginamas Žmogus, nes vienas protas yra nepajėgus suformuoti pilnavertės asmenybės. Kartų pagarba tarpusavyje man svarbesnė nei chamiškumas, pridengtas tolerancijos skepeta, todėl pagarba mokytojui privalo būti prikelta kaip Feniksas, kaip būtinybė, neleidžianti menkinti pašaukimo ir viso pedagoginio parengimo, su kuriuo ateinama dirbti į šiandienines mokyklas. Suprantama, kad mokytojai tik žmonės, bet  – ne eiliniai iš gatvės, o gebantys perteikti jaunimui gyvenimo patirtį ir naujas, nepažintas tiesas. 

Irena. Mokytojo profesija buvo mano svajonių viršūnė, todėl, baigusi pedagoginį institutą, daug metų dirbau mylimą darbą mokykloje. Mylėjau vaikus ir jie atsakė tais pačiais jausmais. Moksleivio elgesys, kalba visada buvo jo šeimos veidrodis, tai žinojome visi pedagogai… Todėl vertėtų paklausti, kas atsitiko mūsų šeimos institucijai, jei vaikas mokykloje nori „perdaryti“ mokytojus, o ne užauginti save?.. Kokios vertybės skiepijamos artimiausioje aplinkoje, jei šiukšlės pakėlimas nuo žemės tampa asmenybės įžeidimu ar prašymas susikaupti tyloje, virsta asmeninės laisvės ribojimu? Todėl visai nesigailiu, kad realiai suprasdama visų reikalavimų pedagogui absurdiškumą, išėjau į priešlaikinę pensiją, joje sulaukiau tikrosios. Surištas mokytojas negali būti savimi, laisvu ir kuriančiu. 

Vytautas. Užaugo mano mokinių vaikai. Nesakau, kad dabartinis jaunimas blogesnis, tiesiog švietimo reformų kūrėjai nepaskaičiavo žalos, kurią gali padaryti eksperimentiniai sprendimai tokioje jautrioje srityje, kaip vaikų ugdymas. Daug talentų ir gražaus jaunimo išleidžiama į gyvenimą, bet lieka ir labai daug prieštaringų, tiesiog kontraversiškų asmenybės formavimo idėjų. Visatoje viskas paklūsta tam tikriems dėsningumams, taisyklėms, kurios galioja ir mokyklose dėstomų dalykų įsisavinimui. Bet dabar taisyklių reikalavimai sumenko, sumenko ir moksleivio žinių bagažas (čia ne apie didelius informacijos srautus, kuriuose nelieka esminių dalykų įsisavinimo). Pagaliau, taisyklės gyvuoja kiekvieno piliečio kasdienybėje, tuomet, kodėl dabar mes jų nemokome?.. 

Aldona. Mokytojo, dvasininko, gydytojo prestižas visai sumenko mūsų visuomenėje. Gal kalti ir mes patys…

Mokykloje dirbau beveik 40 metų, bet užtarnautos pensijos nepakanka, kad žmogus galėtumei oriai jaustis ar būti įvertintu už pedagoginei veiklai pašvestą gyvenimą. Kažkada galvojau, kad išėjus į pensiją, daug keliausiu, pirksiu mylimas knygas. Laikmečio aktualijos pakoregavo būtiniausių poreikių sąrašą, savaip sudėliojo tolimesnius planus. Dėl nieko nesigailiu gyvenime. Pedagogika – nuostabus dalykas, jei eini į ją pašaukimo vedinas. Todėl jauniems mokytojams linkiu klausyti savo širdies, paklusti jos atsakymams visose situacijose, tuomet tvaresniais taps dialogai su vaikais, pakeliami nemadingi ministerijų sprendimai, o pačių pasirinkimas – didele ir įdomia kelione. 

Teksto autorė lieka dėkinga bendravusiems mokytojams senjorams, ragindama skaitytojus įsiklausyti į jų patirtimi sukauptos išminties perliukus. 

Ieškokime pašaukimo vedinų!

Iki rugsėjo 15 d. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kviečia siūlyti mokytojus nusipelniusius gauti Meilės Lukšienės apdovanojimą (premiją).

Mokytojus vertus gauti apdovanojimą gali siūlyti švietimo įstaigų vadovai, savivaldybės, mokytojai, mokiniai, tėvai ir jų organizacijos, nevyriausybinės organizacijos, švietimo asociacijos, ministerijai pavaldžios įstaigos, save gali teikti ir pats apdovanojimo vertas asmuo.   

Meilės Lukšienės apdovanojimo laimėtoją atrinks Švietimo, mokslo ir sporto ministro sudaryta komisija. Pagrindiniai atrankos kriterijai: gera pedagoginio darbo pradžia ir tolesnė veikla, orientuota į ugdymo demokratizavimą ir modernizavimą, humaniškumo principais grįsta elgsena, tautiškai ir pilietiškai aktyvi veikla, drąsi, pripažinta praktika, kūrybinga veikla ugdymo procese, sėkmingi mokymo projektai, lyderystė mokykloje ir vietos bendruomenėje ir kt. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here