Iki 14.30 val. buvome pakilę jau iki 15 000 pėdų, mūsų maksimalaus aukščio per visą šį skrydį. Žinoma, augo „aukšti“ debesys, konvekcinė turbulencija sparčiai didėjo ir retkarčiais sulaukdavome labai smulkaus sniego. Tada reikėjo apsispręsti tarp dviejų veiksmų: 1. pakilti dar aukščiau, tikriausiai iki 25 000 pėdų (apie 4,752 km, 1 pėda – 0,3048 m), ir trumpai skristi dideliu greičiu, tikrai žinant, kad teks leistis, nes netrukus sutems, arba 2. nusileisti žemiau, naudojant savo velkamąjį lyną ir išsaugoti balastą, tikintis, kad galėsime išsilaikyti antrą naktį ir taip mažesniu greičiu skristi ilgesnį laiką. Aš priėmiau pastarąjį sprendimą. Tai buvo puiki šalis lyno vilkimui. Visiems skaitytojams, kurie galbūt nežino, velkamasis lynas yra 200–250 pėdų ilgio manilinis lynas, sveriantis 30–50 svarų (apie 15–25 kg), prikabintas prie baliono krepšio. Kai skrendant bet kuri šio lyno dalis tempiama žemės paviršimi, sakoma, kad oro balionas „velka lyną“ (angl. dragroping). Jei balionas leidžiasi dar labiau, ant žemės atsiduria vis daugiau lyno ir nuo baliono nuimamas atitinkamas svoris, ir atvirkščiai. Tokiu būdu velkamasis lynas yra automatinis balastas, lyno vilkimas yra balasto išsaugojimo priemonė turbulentiškomis  oro sąlygomis.

Šią pirmadienio popietę, rugsėjo 26 d., „U. S. Navy“ maždaug 18–20 mazgų (apie 37 km/val.) greičiu vilko lyną per Lenkijos lygumas, gąsdindamas viščiukus ir karves, retkarčiais pratempdamas lyną virš šiaudinio valstiečių namo stogo, su garsiu dūzgimu ir paskutiniu pokštelėjimu, kai lyno galas apsivydavo kokį nors stulpą ar kampą ir tada atsilaisvindavo. Laimei, telefono ir telegrafo linijų daug nebuvo, nes jos gana dažnai „nusidėvi“ nuo lynų. Matyt, lenkų žirgai neturi teigiamo požiūrio į oro transportą – bent jau į oro balionus, jie pamatydavo mus iš toli ir imdavo stotis piestu ir spardytis. Merginos visos išsibėgiodavo po namus. Bushas sakė: „Jos mato, kad ateina karinis jūrų laivynas“. Keli valstiečiai sugriebė mūsų lyną, bet negalėjo išlaikyti mūsų greičio. Mes šaukėme, kad paliktų lyną ramybėje ir kuo labiau rėkėme, tuo labiau jie bandė jį sugauti – kvaili žmonės šioje Lenkijos dalyje – negalėjo suprasti mūsų lenkų kalbos.

Vėlyvą popietę atskriejo lenkų lėktuvas ir arti skraidė aplinkui mus – pernelyg arti, kad jaustumės patogiai, nes bijojome, kad jo ūsai neužkliūtų už mūsų takelažo. Tuomet priartėjome prie Varšuvos. Vilkti lyną per miestą dažniausiai netikslinga – galite nuversti kai kuriuos kaminus ir sužaloti žmones. Tad išmetėme per bortą sprogusį termoso butelį bei porą skardinių pupelių (savo avarinį davinį) ir pašokome iki 8000 pėdų, kad išvengtume miesto – tai nereiškia, kad ten yra tokių aukštų kaminų. Praskridome virš Varšuvos pakraščio ir Vyslos upės, o kitoje pusėje vėl nusileidome ant savo velkamojo lyno.

Saulė jau buvo žemai ir jos galia greitai blėso, mūsų baliono dujoms vėstant ir traukiantis, mes taip pat praradome didžiąją dalį vienkartinės įrangos. Mes ją išmetėme, kad išsaugotume savo smėlio balastą nežinomoms ateities peripetijoms, bet Mike’as Nowinsky, Amerikos laikraščio korespondentas Varšuvoje, pagalvojo, kad baigiame išleisti kvapą, ir sekė mus savo automobiliu 70 km. Apie 21 val. oras nurimo ir mes „įsikūrėme“ nakčiai, mums buvo likę šeši maišai balasto ir tikriausiai 50 svarų vienkartinės įrangos. Pakilome nuo velkamojo lyno į 10 000 pėdų aukštį. Likusią nakties dalį laikėme įvairius aukščius nuo 2000 iki 8000 pėdų. Oras buvo ramus, dangus giedras, išskyrus retus nykstančius sluoksninius kamuolinius debesis, ir niekas nekėlė mums nerimo, išskyrus tolimą perkūniją šiaurės rytuose, kuri vėliau naktį nuslinko arba nurimo.

Pirmą naktį mes beveik nemiegojome, bet antrą naktį kiekvienas iš mūsų gavo po keletą valandų miego, nors atrodė bent tris kartus daugiau. Bushas ir aš „budėjome ir budėjome“ – vienas iš mūsų budėjo, o kitas įsitaisė ant smėlio maišo krepšio kampe. Tas, kuris buvo įsitaisęs ant maišo, knarkdavo pakankamai garsiai, kad išvaikytų „budėtojo“ miegus, o po kurio laiko, kai smėlio maišas imdavo atrodyti kietesnis, o knarkimas sustiprėdavo, jis pabusdavo pats ir „paleisdavo budintįjį“. Iš ryto buvome tokie pat švieži ir žvalūs, kaip ir kelionės pradžioje.

Netrukus po saulėtekio buvome už keleto kilometrų į pietryčius nuo Vilniaus, senosios lietuvių sostinės, o dabar – vieno iš Lenkijos regionų pagrindinio miesto. Mes leidome balionui lėtai pūstis nuo saulės, kaip ir ankstesnį rytą. Tačiau iki devintos valandos sluoksniniai kamuoliniai debesys išaugo tiek, kad būtų tekę kilti į neprotingą aukštį (atsižvelgiant į dabartinį balasto trūkumą), kad liktume „saulėje“. Taigi mes vėl nusileidome nuo 5500 pėdų iki lyno vilkimo aukščio. Ši šalies dalis buvo rečiau apgyvendinta ir šiek tiek kalvotesnė, nei praėjusią popietę; viena karvė, kuri buvo pririšta ganykloje prie kuolo, išrovė kuolą ir pabėgo, gelbėdama savo gyvybę, kai pamatė artėjantį „U. S. Navy“. Žemė buvo šlapia ir žalia dėl pastarojo meto liūčių, o medžių viršūnės buvo „minkštos“ lyno vilkimui.

Artėjant dešimtai valandai, priekyje pasirodė vandens telkinys – ežeras arba išsiliejusi upė, o už jo – ištisai miškinga vietovė. Nors oras žemės paviršiuje dar buvo geras (vidutiniškai 15 mazgų pietų-pietvakarių vėjas), sparčiai didėjo vėjo greitis ir stiprėjo gūsiai. Kadangi mums liko tik tūpimo balastas, nusprendėme, kad metas baigti, ir išsirinkome žalią ganyklą prie kelio, nuleidome ant jo balioną, valstiečiams įsikibus į lyną, tada ištraukėme nuplėšiamą skydą, kad iš baliono greičiau išeitų dujos. Tokiu nusileidimu praktiškai tobulomis sąlygomis baigėsi mūsų malonus ir nenuotykingas skrydis oro balionu.

Po nusileidimo. Nusileidome 0,5 kilometro į pietus nuo Daugėliškio, Lenkijoje, apie 1550 km (didysis ratas) nuo Bazelio, kelionės laikas 41 valanda 20 minučių. Susirinkę čiabuviai buvo labai draugiški ir noriai padėjo mums susukti balioną. Vienas iš jų buvo trylika metų gyvenęs Čikagoje, jis mokėjo maždaug trylika žodžių anglų kalba, kurie buvo labai naudingi, nes vietiniai nesuprato mūsų lenkų kalbos. Labai operatyviai sukrovėme balioną į du vietinius vežimus, nusiuntėme reikiamą telegramą apie nusileidimą Daugėliškyje, tada pajudėjome į Ignaliną, už 12 kilometrų esantį miestelį su geležinkelio stotimi. Kelio paviršius buvo pernelyg nelygus, kad galėtume važiuoti vežimu geležimi kaustytais ratais nesukeldami pavojaus savo dantims, todėl aš ir Bushas ėjome pėsčiomis. Vienam iš mūsų vežimų sulūžo ratas ir mūsų eskadrilei teko valandą laukti naujo rato. Tada atvažiavo Lenkijos armijos furgonas ir paėmė mūsų balioną iš įstrigusio vežimo. Pagaliau vėlyvą popietę atvykome į Ignaliną ir mus pasitiko vietos lenkų pasienio apsaugos garnizono (iki Lietuvos sienos – vos keli kilometrai) vadas kapitonas Marjanas Glutas. Kapitonas Glutas liepė savo kareiviams išskleisti mūsų balioną ir paruošti jį siuntimui, o paskui nusivežė mus į savo būstą, kur su žmona parodė mums didžiausią svetingumą ir vaišingumą, iki mūsų išvykimo praėjus dvidešimt keturioms valandoms.

Lenktynių analizė. Du amerikietiški oro balionai, „U. S. Navy“ ir „Goodyear VIII“, buvo geriausi balionai lenktynėse medžiagų lengvumo ir mažo sklaidos greičio požiūriu, todėl turėjo būti pirmoje ir antroje vietoje, kaip jie ir padarė. Tarp šių dviejų amerikietiškų balionų kelionių buvo skirtumų. Nelaimei, „Goodyear“ balionas pirmąją naktį pateko į audrą ir perkūniją, todėl pirmadienį, apie 21 val., buvo priverstas nusileisti netoli Kauno, Lietuvoje, jam iki „U. S. Navy“ oro baliono rezultato pritrūko maždaug 194 kilometrų. O „U. S. Navy“ balionui pasisekė, kad visos kelionės metu aplinkui buvo puikūs orai, todėl jis galėjo skristi antrą naktį ir dalį kitos dienos. Pastebėtina, kad šiose lenktynėse keli kiti oro balionai skriedami pasiekė didesnį greitį, nei nugalėtojas. Kita vertus, daugelis lenktynių buvo laimėtos palyginti trumpą laiką skriejant dideliu greičiu.

Ateitis. Šioje paskutinėje pastraipoje norėčiau paraginti išlaikyti šioje šalyje gyvą puikų oro balionų lenktynių sportą. Nėra jokio pavojaus, kad šis sportas užges Europoje, kur visuomenė rodo didelį susidomėjimą ir entuziazmą skraidyti oro balionais. Tačiau, atvirai kalbant, rašytojui atrodo, kad pastaraisiais metais Amerikos visuomenės susidomėjimui oro balionu buvo leista kiek išblėsti, o tai kelia pavojų jo, kaip sporto, egzistavimui šioje šalyje. Šiuo metu gaminame geriausių parametrų lenktyninius oro balionus pasaulyje. Tai daugiausia susiję su karinio jūrų laivyno dirižablių statybos pramonės plėtra per pastaruosius dešimt metų ir su tuo susijusiu laipsnišku dujų elementų ir kitų dirižablių audinių vystymu ir tobulinimu. O mūsų balionų medžiagos tobulumas buvo svarbus veiksnys šešiose iš eilės amerikiečių pergalėse Gordono Bennetto klasikinių oro balionų lenktynėse. Tačiau nereikia tikėtis, kad neribotą laiką išlaikysime savo pirmavimą medžiagų prasme, o santykinai sumažėjus medžiagų veiksniui, didesnę reikšmę įgaus pilotų patirtis ir įgūdžiai. Blėstantis visuomenės susidomėjimas ir mažėjanti parama oro balionų sportui tikrai nėra palanki bendrai skraidymo oro balionais veiklai – tik vietiniai klubai ir lenktynės, tokios kaip Europoje, gali būti dirva, kurioje augs pilotų patirtis ir įgūdžiai. Pergalė 1932 m. Gordono Bennetto lenktynėse šiai šaliai visam laikui atneša trečiąją taurę. Tikimės, kad kuris nors asmuo ar asmenų grupė šioje šalyje greitai padovanos ketvirtąją Gordono Bennetto taurę ir ši puiki sporto klasika išliks gyva.

Iš anglų kalbos vertė UAB „Vertimų karaliai“

Archyvinė medžiaga surinkta įgyvendinant Ignalinos rajono savivaldybės biudžeto lėšomis remiamą Daugėliškio krašto bendruomenės projektą „Netikėta oro baliono istorija“ 

Iliustracija Ramūno Vaitkaus