Skip to content

Išmokime gyventi kaip paukščiai…

MI informacija

Rugsėjo dangumi plaukia juodi, kamuoliniai debesys, už kurių dar slepiasi šiltesni spinduliai ir viliojanti žydruma, bet bobų vasara neskuba… Visi keliaujame į rudenį. Prieštaringi gamtos ženklai neleidžia spėti, kokie orai mūsų laukia ateityje – nors šermukšniai turtingi uogomis, bet muskusinės antys vėl suka lizdus ir sėdasi perėti naujų ančiukų vadų. O horizonte būriuojasi gervės. Vakarais jų pulkai skrenda nakvoti tolėliau į laukus, o rytais, grįžusios atgal, vėl klykauja ant kalvelių. Mano paukščiai, pakreipę galveles, klauso tokio tarpusavio dialogo ir, tarsi nustebę, lydi žvilgsniais laukines drauges aukštybėje. Ruduo.

Neseniai perskaičiau vieno rašytojo mintis, kur teigiama, kad žmonės, daug bendraujantys su gyvūnais, daug dažniau atleidžia aplinkiniams jų netobulumus ar padarytas kažkokias skriaudas. Gyvūnai moko šeimininkus meilės visai aplinkai ir ugdo žmonėse jau skubėjime primirštus jausmus. Paukščiai – tik paukščiai, kol nepažvelgi įdėmiau. Štai jau keletą dienų ančiukas Rudis mokėsi lipti kopėčiomis, įveikdamas vis daugiau pakopų į viršų. Po įnirtingo darbo ir pastangų, paukštis pagaliau sėkmingai pasiekė norimą tikslą, užkėblino iki stogo ir, su pergalingu šūksniu, nusileido ant žemės. Kopėčios įveiktos! O kiek pasididžiavimo prieš kitus gentainius.

Ūkyje sunkiausia šuniui Aikui, nes kaimynė Rudoji atkeliauja prie pirtelės kampo ir nuolatos atsikalbinėja, tarsi nekreipdama dėmesio į jo reikalavimus pasitraukti. Aikas kantriai vaiko ją, bet lapė vis grįžta su duoklės prašymais. Vakarėjant, jei paukščiai išleisti prie tvenkinio, gudruolė neria prie jų tiesiog nuo eglaičių, bandydama sugriebti žiopliausią iš būrio, bet laimi sparnuočiai, nes plėšikės išpuolio metu, akimirksniu ir vieningai šoka į tvenkinį. Antys bėgikės tiesiog kvatojasi ir savo žemais balsais visai sumenkina nevykėlę medžiotoją. Tik kažin, ar ilgai tokia sėkmė lydės išdykėlių būrį?.. 

Nuo Aiko barti gauna ne tik Rudoji, bet ir savivaliaujančios žąsys, antys. Kalakutų ir vištų jis kažkodėl nestebi, niekada nevaiko į aptvarus. Bet kokia Aiko savivalė – tramdoma aviganės Aros, prabylančios labai retai ir tik rimtam reikalui atsiradus. Jei aplinkoje juntamos pavojaus užuomazgos, visi paukščiai, katinas Kostas, katė Ramzi glaudžiasi prie išmintingosios šunytės. Reikia turėti daug drąsos, kad užpultum didelę vokiečių aviganę. Katinui Kostui ji – antra mama, nes nuolatos, prabėgdamas, apkabina ją letenomis ar palaižo gulinčiai ausį. Kartais katinas tiesiog atsigula ant ištiestų Aros priekinių letenų ir mėgaujasi artuma. Miela regėti tokius augintinių santykius ir tenka tik džiugiai stebėtis gražiu bendravimu tarpusavyje. Garbaus amžiaus Ara augina katiną Konstantiną…

Labiausiai rudeninė drėgmė nemaloni kalakutams, bet krentantys obuoliai veikia it magnetas, todėl, plasnodami iš klėtelės, lekia po obelimis ir renka krituolius. Kitoks šiųmetis ruduo ir vaisiams. Ananasiniai obuoliai bumpsi visai neprinokę, pažeisti… Alyviniai sukrito į pievą, nespėję subręsti iki savo tikrojo skonio. Renku obuolius ir aš, pjaustau vidutiniais gabalais ir nešu į broilerių aptvarą, kuriame „labai vertinama tokia produkcija“. Bet vis dažniau bėgime stabteliu ir susimąstau, kas kam labiau reikalingas – paukščiai man ar aš paukščiams?.. Ir kodėl būtent jie tapo mano išgyvenimo jėgos dalimi, subtiliais pašnekovais ir ištylėtų vakarų bendrakeleiviais…

Betarpiškas bendravimas virto nenusakomai stipria terapija pavargusiai mano širdžiai, o nuolatinis kontaktas, ugdė atsakomąjį ryšį. Tai – ne prisijaukinimas, o kažkas daugiau, giliau, galintis keisti gyvybės sąvokas ir neleidžiantis brautis rudens nevilčiai į vėjuotas dienas. Tai – jausmas gimdantis ramybę, priimantis tikrovę be pagražinimų, bet kokioje būtyje.

Ūkininkė Sigita

Nuotraukos autorės

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje