Skip to content

Kultūra politikoje ir atvirkščiai

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Kartais pagalvoji: o gal ir nereikėjo išjungti Rusijos TV kanalų. Būtumėm girdėję, kaip moskovitai aiškina, kad dėl visų bėdų Europoje kalti patys europiečiai: jeigu jie būtų gražiai sugyvenę su Moskovija, tai ir elektra būtų kainavusi, kaip prieš metus, ir dujos, ir apskritai visi būtų gražūs ir laimingi, jeigu būtų leidę Putinui susitvarkyti su tais nacistais Ukrainoje.

Iš kitos pusės – kam klausyti, ką šneka koks Solovjovas ar Simonian? Pakanka lietuviško interneto ar kitokios „žiniasklaidos“, ir sužinai, kad „liaudis“ vienoje ar kitoje šalyje jau reikalauja „atkurti“ gerus santykius su Rusija, ir apskritai, kad be reikalo čia mūsų valdžia (parsidavusi amerikonams) remia Ukrainą. Ir Lietuvoje, sakoma ir rašoma, „liaudis“ vers valdžią, kuri dujas ir elektrą, dar ir šilumą pabrangino.

Ir kodėl, girdi, mes turime kentėti dėl kažkur toli esančios šalies? Štai jeigu mes būtumėm užpulti, ukrainiečiai mūsų negintų, kam jiems kažkokia mažytė Lietuva…

Ir kariauja tai Putinas ir elitas, bet ne paprasti rusai…

Iš tikrųjų, kariauti į Ukrainą elitas nuvažiavo. Buča, Makarivas, Iziumas – sąrašas, deja, dar toli gražu nebaigtas, – visur pabuvojo Putinas ir elitas.

Ir nereikalinga, girdi, skleisti tokią neapykantą rusams, kad jie Lietuvoje jau bijo rusiškai kalbėti..

Štai čia ir sustokime, juoba pastaruoju metu toks argumentas skamba labai dažnai. Atsirado „patriotų“ (tik kažin, kieno jie: Lietuvos ar Rusijos), kurie įrodinėja, kad rusų kalba mokyklose nereikalinga, kad vargšai lietuvių vaikai kažkodėl nei prancūziškai, nei vokiškai nesimoko, antrąja kalba rusų kalbą renkasi.

Pasakysiu, kad man neteko matyti bijančių kalbėti rusiškai, bent jau Ignalinoje. Ir sakykit, kaip tu su tais pačiais ukrainiečiais susikalbėtum, rusiškai nemokėdamas? Jie tai mūsų išgarbintos anglų kalbos nemoka, kaip pas mus vos prieš keletą dešimtmečių jos nemokėjo.

Užtat, dar pasakysiu, tada mokėta lietuviškai. Dabar pasiklausykit jaunimo, paskaitykit komentarus internete. Ką ten gausiai prikepti „žmonės su aukštuoju“ – visokie vadybininkai ar šiaip diplomų turėtojai, žiūrėkit, kaip žurnaliūgos kalba ir rašo, komentatorių paklausykit. Įsijungiau čia aną dieną sporto kanalą: spyrė iš kojos, smūgis iš Jono… Pažiūrėjau, paklausiau – „turėjau gerą laiką“. Dar kartą, beje, ačiū LRT radijui (Lietuvos nutautinimo radijui), kuris nuolat taip gražiai angliškai tokias gražias dainas dainuoja. Girdėjote per tą radiją prancūziškų ar itališkų dainų – vokiškų net minėti nepatogu…

O gal vietoj antros kalbos mokyklose reikėtų daugiau mokyti lietuviškai kalbėti?

Ir dar: nuo senų laikų žinoma, kad priešo kalbą reikia mokėti. O nuo šių kaimynų nepabėgsime, nei nuo Rusijos, nei nuo Baltarusijos.

Ir Rusijos kultūrą reikia pažinti, ypač literatūrą. Jeigu nori suprasti, kodėl šiandien rusai elgiasi taip, o ne kitaip. Ir klasiką – XVIII–XIX a. rašytojų ne tik pavardes būti girdėjus, bet ir kūrinius skaičius. Pagalvoti, kodėl tų laikų rusų klasikų kūriniams būdingas nusivylimas gyvenimu, susitaikymas su lemtimi – kaip šių dienų rusui, kuris toks paklusnus šių dienų carui. 

Moterų likimas apskritai vaizduojamas niūriomis spalvomis: prisiminkime Tatjaną Lariną („Eugenijus Onieginas“), Katiušą Maslovą („Prisikėlimas“), Sonečką Marmeladovą („Nusikaltimas ir bausmė“), Lizą („Vargšė Liza“), Aną Kareniną iš to paties pavadinimo romano – visų neišvardinsi.

Beje, Anos Kareninos meilužis Aleksejus Vronskis važiuoja kariauti į Serbiją – ar ir Levas Tolstojus manė, kad Rusijos misija yra išvaduoti šią brolišką slavų tautą (turimas galvoje 1887–1888 metų Rusijos ir Turkijos karas)? Rusija visada egzistavo, žvalgydamasi, ką čia reikėtų išvaduoti. 

Ir su šių laikų rusų literatūra reikėtų bent šiek tiek susipažinti, tai irgi padėtų suprasti rusą, teisingiau, Rusijos gyventoją, nes rusai Rusijoje dabar sudaro maždaug tris ketvirčius gyventojų. Na, sakysim, žinoti, kas bendro tarp Prilepino ir Prigožino? Gal net tarp Gladkovo ir Dovydaičio…

Gerai, tai ne klasika, ir veikiausiai pasmerkta išnykti. Bet, sakysim, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio kūryba išliks? Jo ne vėliau kaip 1991 metais parašytas eilėraštis „Ukrainos nepriklausomybei“:

„Pasakysim jiems, skambiais keiksmažodžiais žymėdami pauzes, griežtai: /…./ Keliaukite nuo mūsų apsivilkę žiponus, nesakau – mundurus, / „trijų raidžių“ adresu, į visas keturias / puses. Tegul dabar pirkioje Hansai / su lenkais stato jus ant keturių kauliukų, išgamos. Kai į kilpą lįsti, tai kartu, šaką pasirenkant tankynėje, / o vištą barščiuose vieniems graužti saldžiau? / Likit sveiki, chocholai! Pagyvenome kartu, užteks. / Gal į Dnieprą spjauti, gal jis atgal pradės tekėti…“ (Pažodinis dviejų su puse posmelių iš vienuolikos vertimas.) 

Kokia šovinistinė didžiarusiška rusiškai rašančio poeto neapykanta Ukrainai, drįsusiai pasiskelbti nepriklausomai nuo Rusijos. Gal tos Rusijos mylėtojai ir Putino vasario 23 dieną pasakytą kalbą išklausė? Argi ne tos pačios mintys? Susiraskite šį Brodskio eilėraštį, juk rusiškai ar mokate, ten putiniškų minčių pilna. 

Jeigu Brodskis ir Putinas – vos ne kaip „broliai dvyniai“ (čia jau iš kito kūrinio). tai ką kalbėti apie kai kuriuos kitus šiuolaikinius kultūros veikėjus?

O sakote: kultūra – tai ne politika.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.