Čempionai paskelbti, ispanai triumfuoja, aistros po truputį rimsta. Žinoma, skaudžiausia, kad mūsų komanda šiame čempionate užėmė tik 15-ąją vietą (blogiau nebūta), o pasaulio reitinge esame berods 6-oje vietoje. Galime kažkiek pasiguosti, kad mūsų pogrupio skriaudikės puikiai pasirodė (pralaimėjome ne autsaideriams), išskyrus pačius praėjusio čempionato laimėtojus slovėnus, kurie sensacingai krito prieš Lenkiją. Apmaudžiausia, kad mes prieš visas jas galėjome laimėti. Aš sąmoningai vartoju terminą laimėti, o ne nugalėti. Šių laikų krepšinyje (kaip ir daugelyje kitų sporto šakų) nugalėtojų, išskyrus JAV komandą, praktiškai nėra. Žinoma, kalbu ne apie tą komandą, kuri Amerikos čempionate užėmė 3-iąją vietą. Joje žaidė ir ,,mūsų“ žalgirietis T. Cavanaugh. Jis, ko gero, į geriausių JAV krepšininkų ne antrą šimtuką nepatektų. Galima suprasti, kokio lygio buvo komanda ir kokio lygio žaidėjai ten žaidė ir tai tik trečią vietą užėmė. 

O mūsų komandos nelaimei fortūna nusisuko. Seniai esu įsitikinęs, kad krepšinį moka žaisti visi ir daugelyje šalių. O čempionai ir prizininkai yra praktiškai laimėtojai tik tų pirmenybių, čempionato laikotarpio, geriausiu atveju – sezono, pusmečio. Prisiminkime – mūsų rinktinė buvo nominuota, kaip geriausia rinktinė Europoje, žaidusi pirmą pusmetį, vasarą ir laimėjusi 9 iš eilės pasaulio krepšinio taurės atrankos ir kontrolines varžybas. Ir štai visiška katastrofa, fiasko rugsėjyje, nors, kas supranta krepšinį, mūsiškiai žaidė tikrai neprastai, bet fortūna net keturis kartus nusišypsojo ne mums. 

Vėl, kaip visada, rinktinėje žaidė tik 9 žaidėjai iš 12 (ispanų treneris jau pirmosiomis minutėmis išleido visus 12 žaidėjų). Vis labiau įsitikinu, kad mūsų treneriai neduoda žaisti ne pagrindinio penketo žaidėjams. Jie tikrai pirmoje žaidimo dalyje turėtų bent 5–7 min. rungtyniauti. Pirmuose kėliniuose, ypač pirmame, pelnyti taškai ir laimėjimas nemažu skirtumu, nesprendžia galutinio rungtynių rezultato. Dažnai laimint pradžioje dideliu skirtumu, komanda praranda koncentraciją, emociškai nusiteikiama lengvai pergalei, o pralaimint – atvirkščiai, situacija mobilizuoja žaidėjus kovoti su papildoma energija. Neretai matome, kai per kėlinį įmetama 30 ir daugiau taškų, o kitame vos 10 sukrapštoma. Šiame čempionate žaisti beveik negavo K. Žemaitis ir E. Žukauskas. Pastarajam, prametus nuo perimetro kamuolį net neliečiant lanko, daugiau nebuvo duota žaisti. Visi krepšinio fanai tikriausiai prisimena, kai buvęs ,,Ryto“ legionierius T. Smithas iš eilės prametė visus10 metimų. Standartiniu atveju jau po 3–5 nepataikytų metimų bet kuris treneris pasodintų jį ant suolo, gal net visam laikui. Bet jis vėliau taip įsismagino, kad T. Smitho dėka buvo laimėtos varžybos.

Ką norėjau pasakyti: manau, nei vienas treneris nežino, kada kam „nueis“ žaidimas, metimai. Prisiminkime, kai M. Kalnietis paskutinėje beviltiškoje situacijoje išgelbėjo rungtynes prieš danus. Šiame čempionate, žaidžiant prieš vokiečius, jeigu visiškai laisvas A. Butkevičius nuo tritaškio zonos būtų pataikęs paskutinėse sekundėse, komanda aštunfinalyje gal su kitu priešininku būtų nukeliavusi iki medalių. 

Jeigu metikai, snaiperiai pataiko pirmuosius kelis tritaškius, nereiškia, kad ir toliau taip pataikys, o jei pirmieji keli tolimi metimai nekrenta, nereiškia, kad ir visi kiti nekris. Psichologiškai pataikęs kelis triškius ir vėliau prametant, žaidėjas prisibijo sugadinti aukštus pataikymo procentus, o snaiperiui, kuriam nekrenta pirmieji metimai nuo perimetro, irgi bijo toliau prametinėti ir būti pasodintam. Vienintelis I. Brazdeikis, kuriam net ir metimai būdavo netaiklūs, lemiamais momentais nebijojo imtis atsakomybės. 

Visi liaupsina ispanų trenerį S. Skariolą. Pažiūrėkim, kas būtų nutikę, jei finale jiems žaidžiant su prancūzais, Ch. Ernangomesas būtų pataikęs ne 7 iš 9 tritaškius, o tik 3–4, nors tai irgi geras rodiklis. Gal prancūzai būtų laimėję? Aukštinti esą genialiai vadovavusi trenerį ir jo ypatingą taktiką nedrįsčiau. Pergales, tiksliau laimėjimus, atneša aikštėje žaidėjai. Mūsų rinktinės bene didžiausia bėda, kad neturėjome stabilių metikų nuo perimetro, kurių labai pritrūkdavo žaidimo pabaigoje. Ne vienoje komandoje yra žaidėjų, kur bemaž visi yra ir geri metikai iš visų distancijų. O štai mūsų ,,bokštai“ nuo perimetro priešininkų komandoms praktiškai negrasina. Matyt treneriui, kas juo bebūtų, besiruošiant pasaulio čempionatui reikėtų išbandyti ir naujų žaidėjų. Norėtųsi rinktinėje pamatyti ir E. Ulanovą, D. Sirvydį, Ą. Tubelį, G. Krivą, P. Murauską, M. Buzelį… 

Baigiant, negalima nepaminėti prasto teisėjavimo lygio čempionate. Suprantama, klysti yra žmogiška, bet kodėl negalima pripažinti ir atitaisyti klaidą, niekaip nesuprantama. Dabar krepšinis neretai primena kovines sporto šakas – imtynes, boksą. Jei bokse yra kumščiuojama, tai krepšinyje, laužant nosis, praskeliant galvas, gana dažnai ,,dirba“ alkūnės. Vieni teisėjai leidžia „kietą“ kontaktą žaidėjams, o kiti ir iš tolo baudžia net neprisilietus prie varžovo. Vienu žodžiu, teisėjaujama kaip kam išeina, tad nenuostabu, kad tiek buvo nesportinių, techninių pražangų skirta ir žaidėjams, ir treneriams. 

Yra viena sporto šaka, kur dėl teisėjų klaidų labai mažai klystama ir traumos nedažnos, nelaužomos nosys, kraujas čiurkšlėmis nesilieja. Kokia tai sporto šaka? Ogi tinklinis. Superaukšti šuoliai ir smūgiai iš daugiau nei 3 m aukščio, žaibiška reakcija, ištraukiant beviltiškus kamuolius, tiesiog atletiškumas – turėtų žavėti sporto aistruolius. Kažkodėl visi esam pamišę dėl krepšinio, kur mes pamažu, stabiliai jau prarandame aukštas pozicijas.

„Scanpix“ nuotr.