Skip to content

Šimtamečio kaimo godos (2)

Pajuodupis

Sigita TELYČĖNAITĖ

Vis mažiau Lietuvoje lieka tokių kampelių, kuriuose ramiai šnarėtų šimtamečiai ąžuolai, jiems pritardamos, linguotų senolės liepos, o kažkada buvusių pamatų kalnagūbrius, vietovaizdyje paryškintų tik besivejančių apynių kalneliai. 

Slėpiningi Antanų miškai šimtmečiais glaudė senus lietuvių ir gudų kaimus. Žalumos apsuptyje žmonės nesijautė labiau pažeidžiami nei miesto šurmuly, tiesiog gyveno kitaip, gal giliau jausdami galingą gamtos alsavimą ir tekantį laiką.

Adelfinos Leonoros LENIENĖS beveik visas gyvenimas bėga Pajuodupio kaime – nuo 1956 m., kai sumainė žiedus su savo išrinktuoju Antanu Leniumi. Dabar ji našlė. O tuomet sodžius atrodė kitaip, buvo pilnos gyvybės 6 trobos, o per Kalėdas ir Naujus metus į Lenių namus rinkdavosi draugai, geri pažįstami, giminės. Adelfina apylinkėse garsėjo siuvėjos talentu ir vaišingumu, todėl svečių, norinčių gražesnio ar reikiamo naujo rūbo, nestigo jos namuose. Visada inteligentiška, šiltai bendraujanti moteris, anuometiniam Pajuodupy buvo savotišku traukos centru. 

Siuvimo amato Adelfina mokėsi pas kriaučių Leoną Pipirą, kilusį iš Švenčionėlių, o vėliau gyvenusį Karalyčios kaime.

„Visi mokslai vykdavo žiemą, kai mažiau darbų ūkyje. Mokėmės net šešiese – Valė, Leopolda, Melanija… Man jau tekdavo sunkesnės kriaučiaus užduotys – sukirpimas, nes siūti kažkaip lengvai sekėsi“, – pasakoja Adelfina Lenienė. Mokytojas visiems buvęs gana reiklus ir griežtas, todėl mokiniai, „baigę jo mokslus“, tapdavo neblogais siuvėjais, turėję nusimanymą apie rūbus.

Siuvimas Adelfinai tapo gyvenimo būdu, filosofija, gražia saviraiška, kuri užpildydavo laiką įdomiu bendravimu su nuolatos ateinančiais klientais. Darbšti moteriškė visur spėdavo – kasdienybė bėgdavo nelengvuose lauko darbuose kolūkyje, o kur dar savo ūkio rūpesčiai?.. Siuvimas virto kūryba, kuria ji išsakė savo menišką prigimtį, grožio sampratą. Adelfina domėjosi mada, skaitė knygas ir žurnalus, naujoves taikė siuvamų drabužių stiliui. 

Per metines šventes, dažniausia dviračiais arba arkliu, važiuodavo sunkiais miško keliais į Vosiūnų bažnyčią, o kartais, į atlaidus Adutiškyje. Su vyru Antanu tuos dešimtmečius gyveno ramiai ir draugiškai, aplinkinių pastebėti tarpusavio darnumu, išlaikymu, inteligencija. Bet laiko ratas negailestingai sukasi ir nesustoja.

Kol Adelfina dar linksmai pasitinka atvykėlius, Pajuodupis gyvas. Dabar ji viena pasakoja viso kaimo istoriją, neatsiejamą nuo pačios gyvenimo, ir žaismingai stebisi, kaip suaugo ąžuolai, liepos, kaip stinga gaspadoriaus rankos visoje aplinkoje. Adelfinos vienumą praskaidrina čia gimusi, augusi ir Vilnių dažnai keičianti į Pajuodupio tylą, Danutė Lenytė. Daugelį metų dirbusi sostinės prekybos tinkluose, dar viena pajuodupietė vis dažniau braido gimtosiomis pievomis, prisimena senelių ir tėvų praeites istorijas.

O iš Lenių kiemo gerai matosi koncertina, visai pašonėje – siena su Baltarusija. Kažkada pasienio tarnybos noriai talkino vienintelio sodžiaus Pajuodupyje gyventojai, paruošdavo malkų žiemai, dažniau sustodavo prie namų, paklausdavo apie sveikatą. Dabar viskas pritilo, visi pasinėrę savo rūpesčiuose…

O Pajuodupis dar gyvas. Sodžius laukia palengva ateinančios žiemos, kurią stoiškai ir ramiai sutinka ilgametė jo istorijos metraščio autorė Adelfina Lenienė. 

Gyvenimas gražus – tarsi primena, išlydėdama šimtametės trobos šeimininkė ir prisėda ant suolo, atsisveikinimo akimirkai įamžinti.

Autorės nuotr.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.