Mūsų mažieji broliai nesiliauja būti mūsų žaislais, akimirkos nuotaikų pasirinktais objektais, gyvenimo situacijų įkaitais. Gyvūnų globos įstaigos Lietuvoje perpildytos, užkimštos, o jų darbuotojai seniai neskaičiuoja savo darbo valandų. Civilizacijos privalumai nuskurdino žmogaus dvasią iki nesuvokiamų dalykų. Patogumas tapo būtiniausiu poreikiu, tolerancija – visų ydų pateisinimu, o atsakomybė – asmeninių teisių pažeidimu.

Atsibodę ir nepatogūs gyvūnai toliau mėtomi iš pravažiuojančių mašinų, paliekami miškingose vietovėse, geriausiu atveju, atiduodami širdingam kaimynui. Kompiuterinių programų daug mūsų kasdienybėje, o dar daugiau – dvasinio paliegimo, elementaraus aplinkos nesuvokimo realybėje. 

„Pragaro virtuve“ vadina veterinarijos gydytojai darbo dienas Gyvūnų globos įstaigose. Operacijų ir įvairių gydymo procedūrų, skiepijamų gyvūnų skaičiai dideli, viskas vyksta konvejeriu. Ten savanoriaujantys žmonės tikri fanatikai, nes nuolatos sukasi užburtame problemų rate, be paliovos kovoja už kiekvieno gyvūno gyvybę ir išlikimą, o naujų beglobių būriai jau laukia už vartų… 

Tokių įstaigų administracijų darbuotojai nuolatos ieško finansinių klausimų sprendimo, juos smaugia augančios vaistų kainos, visos pašėlusiai brangstančios paslaugos. 

Visgi, kas vyksta mūsų visuomenės ugdyme, jei tokioje emancipuotoje ir europinėje aplinkoje – pilnos įstaigos beglobių ir bedalių gyvūnų? Kas būtų, jei gyvūnų gelbėtojų organizacijos nerinktų mažųjų brolių iš visų Lietuvos patvorių?.. Kas vyksta su žmogaus asmenybe šiandienos šviesoje? Gyvūnų globos įstaigų darbuotojai, savanoriai tik moja rankomis – sugedusi ta visuomenės dalis, kurios moralinių atmatų „kūrybos rezultatus“ mes kuopiame. Veterinarijos gydytojai apeliuoja į švietimo spragas ir, pasiraitoję rankoves, mieliau dirba operacinėse, nei mojuoja klausytojams popieriais iš tribūnų. 

Daugelį metų Ignalinoje gyvenanti marijampolietė Albina Bieliauskienė kažkada sakė, kad žmogus, glaudžiantis gyvūną prie savęs, niekada nenuskriaus savo artimo. Jaunystėje pasirinkta zootechniko specialybė suteikė moteriai daugiau žinių apie gyvūnus ir įtvirtino gebėjimus suprasti juos be žodžių, jausti ir išgyventi dabartyje kartu praradimų skausmą, kuriame sutelpa dažniausia buvusių šeimininkų egoizmas, ambicijos ir neatsakingumas. 

Jau kelinti metai Albina globoja bedalius ir net neįsivaizduoja, kaip jaustųsi, negalėdama padėti jiems. 

„Visi 8 globotiniai laikosi neblogai, labai laukia manęs vakarais su maistu. Visada pasitinka, glaustosi, rodo savo meilę. Artėja žiema, kuri nelengva bus visiems benamiams, bet padėsiu, kiek galėsiu“, – pasakoja senjorė Albina, dalindamasi kuklia pensija su mažaisiais draugais. Svarstyti ir diskutuoti nelieka daug laiko. 

„Mūsų senoliai gyveno kukliai, nesididžiavo tuštybėmis, o vertino tai, ką turėjo. Dabartinėje visuomenėje labai daug nereikalingos puikybės, pranašumo paieškų, paviršutiniškų dalykų. Beveik neliko žmogaus širdutėje vietos atjautai. Štai ir vakar, buvau palindusi po balkonais, kur glaudžiasi katytės, man pradėjo perštėti ir griaužti nosiaryklę. Dar ir šiandieną griaužia. Jau ne pirmą kartą jaučiu, kad žmonės pripurškia chemikalų, mėgindami neleisti glaustis beglobiams padarėliams, nuodijama aplinka, kurioje gali nukentėti ir ten lakstantys bei žaidžiantys vaikai“, – dalinasi rūpesčiais Albina. 

Tai vieno tokio visuomeninio savanorio pastebėjimai, o kiek tokių situacijų rajone, Lietuvoje? Gyvūnų globos įstaigos perpildytos, o vargstančiųjų po balkonais, pašiūrėse vis nemažėja. Kur dėtis šeimininkų atstumtiems buvusiems šeimos nariams? Jie kitaip išgyvena praradimų skausmą, bet visada kovoja už išlikimą. Visada viliasi sutikti Žmogų savo kelyje. Ir susidūrusieji su likimo nuskriaustaisiais mūsų mažaisiais broliais, išgyvenusiais savas dramas, bet vėliau vėl priglaustais, liudija, kad už naujus šeimininkus globotiniai stoja į bet kokią nelygią kovą, kovoja iki mirties, ištikimybę rodydami iki paskutinės minutės. Štai tas nenusakomas kilnumas, kurio stokojame mes, žmonės, dažnai nesuprasdami situacijų, prisidengdami patogumų nebuvimu. Mūsų mažieji broliai geba numirti už mus, o ką darome mes, jei niekaip negalime realiai pažvelgti į šiandienos aplinkos tikrovę?.. 

Nuotraukos autorės ir iš A. Bieliauskienės albumo