Neseniai spausdinome trijų dalių pasakojimą apie itin ryškų 1932 m. mūsų kraštą netikėtai užklupusį įvykį, kai tų metų rugsėjo 27 d., laukuose tarp Pajurgiškės ir Senojo Daugėliškio, nusileido oro balionas („Mūsų Ignalina“, Nr. 68, 70, o dar anksčiau Nr. 50). Tuomet kai kurie kaimiečiai, tikėtina, buvo ištikti šoko, nes daugelis apie oro balionus nebuvo net girdėję, o čia staiga iš dangaus kažkokia ugnį spjaudanti pūslė nusileido. Gal jau čia pasaulio pabaiga? Gal koks nelabasis atsibeldė? Ne visi taip galvojo, nes tarp balioną pasitikusių buvo ir pasaulio mačiusių vyrų: vienas mokėjo keliolika angliškų žodžių, mat buvo išvykęs uždarbiauti Čikagoje, iš kurios grįžęs namą uždirbtais pinigais pasistatęs, o Anupras Matkevičius, į kurio sodybą pirmiausia užsuko atvykėliai, buvo tarnavęs caro armijoje ir mokėjo kelias kalbas (rusų, lenkų, vokiečių, jidiš). Tai pravertė, nes du vyrai iš šio baliono nekalbėjo nei lietuviškai, nei lenkiškai (tuomet šis kraštas buvo lenkų okupuotas), nei rusiškai. Kalbėjo angliškai. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo Gordon Bennett oro balionų varžybų dalyviai amerikiečiai, atskridę iš Šveicarijos, nenusileisdami per 41 val. 20 min. įveikę 1550 km ir tapę šių varžybų nugalėtojais. Oreivius vadino Thomas G. W. Settle ir Winfield Buchnell (Tomas Setlas ir Vinfildas Bušnelis).

Tuomet lenkų spauda rašė, kad Senojo Daugėliškio kraštas šį įvykį ir po šimto metų minės. Atspėjo, Tiesa, iki šimto dar dešimtmečio trūksta, bet praėjusį šeštadienį ši įvykio sukaktis paminėta kaip niekad garsiai ir turiningai. Tiek žmonių Senasis Daugėliškis tikrai nėra matęs visus tuos 90 metų, ne, ko gero, net apskritai niekada tiek nematė. 

Šią 1932 m. istoriją „atkapstė“ ir viešumon iškėlė Daugėliškio krašto bendruomenė ir jos pirmininkė Indrė Gruodienė (dar anksčiau archyvinės informacijos turėjo Romutis Matkevičius, tik ji nebuvo paviešinta). Indrė ilgai puoselėjo mintį, kad tokį įvykį dera ypatingai paminėti. Parašė projektą, ant kojų sukėlė (į projektą įjungė) daugybę įstaigų iki pat JAV ambasados Lietuvoje, ir praūžė graži, didinga šventė, trukusi bemaž net penkias valandas. Tad apie viską nuo pradžios. 

Šventė prasidėjo profesionaliai surežisuotu Ignalinos teatro bičiulių bendruomenės vaizdeliu (rež. Jolanta Narbutaitienė), kaip kaimiečiai prieš 90 metų galimai pasitiko tą oro balioną. Ko gero, visos žmonių reakcijos ir emocijos buvo perteiktos tikroviškai. Kol vyko vaidinimas, už kadro garsiai skambėjo liudininkės pasakojimas apie tą įvykį.

Po teatralizuotos šventės įžangos sugiedoti Lietuvos ir JAV himnai. Juos giedojo ansamblio „The Dittes“ merginos, „Tautinę giesmę“ giedojo ir žiūrovai. Štai čia turbūt vienintelis akmenukas į šventės daržą. „The Dittes„ lietuvišką himną sugiedojo kažkaip keistai, sutartinės maniera, taip, kad giedantys žiūrovai nepataikė į taktą, ką ne vieną žiūrovą papiktino. Vis tik tautos himnas ne tas kūrinys, kuriam reikalingos kažkokios interpretacijos. 

Toliau – svečių sveikinimai, linkėjimai. Rajono vicemeras Juozas Rokas ir rajono savivaldybės direktorės pavaduotoja Lina Gladkauskienė bendruomenės pirmininkei I. Gruodienei dėkojo už surengtą šventę, ją, kaip ir 1932 m. nuotykį, vadino neeiliniu įvykiu, visiems linkėjo gražių akimirkų ir pirmininkei įteikė tradicinę savivaldybės dovaną – šakotį. I. Gruodienė padėkojo Senojo Daugėliškio žmonėms, kurie taip gražiai priėmė šventę savo žemėje.

Seimo narys Gintautas Kindurys taip pat už renginį ir už neužmirštą istorinę atmintį dėkojo jo organizatoriams, teigė, kad tokios šventės šiam kraštui kuria pridėtinę vertę. 

Rajono savivaldybės tarybos narys Henrikas Šiaudinis sakė: „Šiandien minime gražią sukaktį, kai pasaulis atrado šį gražų Daugėliškio kraštą. Noriu palinkėti, kad mes visi taip puoselėtume krašto istoriją, kaip ją puoselėja Daugėliškio krašto bendruomenė. Rado istorijos šaltinį, kantriai išnešiojo mintį ir ją puikiai šiandien įgyvendino.“ Bendruomenės pirmininkei įteikė dovanų nuo Europos parlamento nario Bronio Ropės.

Šiemet švenčiama dar viena svarbi data – Lietuvos ir JAV diplomatinių santykių 100-metis. Todėl šventėje dalyvavo JAV ambasados komanda ne vien dėl minimo istorinio įvykio, bet ir šio šimtmečio proga. Veikė ambasados palapinė, kurioje, atsakius į anketos klausimus iš abiejų šalių diplomatijos istorijos, galima buvo laimėti suvenyrų, kuo šventės dalyviai mielai pasinaudojo. O sveikinimo žodį (lietuviškai) šventės dalyviams tarė JAV ambasados viešųjų ryšių atašė Fatima Quraishi (Fatima Kuraiši): „Esu laiminga, galinti dalyvauti šiame renginyje su kolegomis ir savo šeima – vyru ir vaikais. Smagu būti toje pačioje vietoje, kur prieš 90 metų nusileido JAV oreiviai, lenktynių nugalėtojai. Esu labai dėkinga šventės organizatoriams, kad pakvietė čia dalyvauti. Ačiū už tai, kad puoselėjate Lietuvos ir JAV draugiškus ryšius.“ Vicemeras J. Rokas padėkojo ambasadai už dalyvavimą šventėje ir įteikė savivaldybės atminimo dovaną.

Tuo metu jau buvo atvežtas oro balionas, su kuriuo žadėta visus norinčius paskraidinti. Į sceną buvo pakviesti Lietuvos oreivystės centro atstovai. Pilotas Sergejus paaiškino, kad šventei oras puikus, o štai skraidymui ne itin, todėl bus vykdomi tik pririšami skrydžiai, kai oro balionas nuo žemės atsiplėšia kokį dešimt metrų, nes laikomas lynu nuo žemės. Sergejus sakė, skraidins visus norinčius tiek laiko, kiek užteks dujų. Kiek šventės dalyvių pasinaudojo galimybe gondoloje atsiplėšti nuo žemės, niekas neskaičiavo, bet procesas vyko apie valandą, kol užteko dujų, kaitinusių baliono orą.

Visas penkias valandas vyko labai turtinga pramoginė pažintinė šventės programa. Aplink šventės teritoriją buvo išsidėstęs visas palapinių miestelis. Futuristiniame sidabriniame kupole buvo demonstruojamas erdvinis kinas apie oro balionus ir visatą, jaunieji mokslininkai iš Energetikos ir technikos muziejaus savo kūrybinėse dirbtuvėse atliko įvairius bandymus, eksperimentus, kuriais besidominčių buvo visą renginio laiką. Ignalinos turizmo centras viliojo žaidimu „Keliauk po Ignalinos kraštą kitaip“, o Visagino turizmo plėtros centras – programa „Pažink Visaginą“. Veikė Daugėliškio krašto bendruomenės lauko paštas. Tikras. Jame galima buvo ant šventinių atvirukų užrašyti draugo ar ir savo adresą, atvirlaiškį čia pat įmesti į pašto dėžutę ir laukti, kol jį laiškanešys pristatys į namus. Kai skaitote šias eilutes, išsiųsti atvirlaiškiai, ko gero, jau pasiekė adresatus. Šioje lauko pašto palapinėje dar galima buvo susipažinti su visa surinkta dokumentine medžiaga apie 1932 m. įvykį, pasiimti laikraštį „Senojo Daugėliškio naujienos Nr. 1“, nusipirkti arbatos ir kitų suvenyrų. 

Visą laiką aukštai danguje skriejo spalvoti, įvairaus dydžio aitvarai, kuriuos laidė profesionali Mariaus Abramavičiaus-Neboisia komanda iš Ažvinčių meno centro.

Labai tądien populiarus buvo karikatūristas Ramūnas Vaitkus, visiems norintiems piešęs jų šaržus. Eilė prie dailininko palapinės visą laiką buvo nutįsusi per dešimt metrų. Piešė pavienius veidus, prieš dailininką sėdėjo šeimomis. Vienam portretui nupiešti sugaištama 4–5 minutės. Aš taip pat užsiimtoje eilėje laukiau apie dvi valandas, bet portretą namo su karikatūristo parašu ir šventės spaudu parsinešiau. Baigiasi mano paso galiojimo laikas, reikia naujo, gal šis šaržas tiks vietoj nuotraukos, kurios, kaip žinia, asmens dokumentuose kartais ir būna tikrais šaržais.

Dar veikė keramikos dirbtuvėlės su „MolioMinkiu“, sukosi laimės ratas su „Šeimos kortele“, Pepė Ilgakojinė įvairiomis spalvomis margino vaikų veidus ir, žinoma, visus juokino, stebino, fotografuotis kvietė du aukšti vaikinai ant dirbtinių kojų, po visą šventės teritoriją nardę, kiekvieną palapinę aplankę iš klubo „Vilniaus kajūkininkai“.

Labai įvairi ir, kas reta, nenuobodi buvo šventės koncertinė programa. Ją pradėjo nuotaikinga Ignalinos kultūros centro kapela „Ringė“ (vad. Franciška Skačkauskienė), grakščiai sukiojosi Zarasų kultūros centro senjorų šokių kolektyvo „Sėliai“ šokėjai (vad. Voldemaras Skardžius), plojimų banga lydėjo svečius iš Senųjų Trakų – moterų vokalinį ansamblį „Stare Troki“ (vad. Lilija Kieras) bei Visagino kultūros centro totorių folkloro ansamblį „Miras“ (vad. Irina Zacharenko), jų vaikų būrelio kolektyvą „Tiktormas“ (vad. Zylia Karimova). Dervišo šokį „Sema“ atliko Vytautas Miškinis, o ugningus ispaniškus flamenko šokius demonstravo šokių klubas „Tientos“ (vad. Ilona Jasiukaitė ir Marina Golubeva). Koncertinę programą užbaigė jaunimo lauktas ansamblis „The Dittes“.

Neužmiršti ir pilvo reikalai. Alkanas iš šventės negrįžo niekas. Buvo kavos ir sumuštinių, čia pat virtos žuvienės ir ukrainietiškų barščių, kuriuos virė tikros ukrainietės, buvo ir kitų karštų ir šaltų patiekalų, užkandžių. Jūreivių iš klubo „Palūšės marina“ kapitonai buvo apsirengę uniformomis su JAV karinio jūrų laivyno ženklais, nes tie 1932 m. JAV oreiviai buvo minėto laivyno karininkai. „Palūšės marina“ vaišino žuviene ir gauromečio arbata.

Kadangi pradžioje jau nuskambėjo frazė, kad 1932 m. įvykį Senojo Daugėliškio žmonės minės ir po 100 metų, tai dabar to šimtmečio ir lauksim. Neabejoju, kad šventė po dešimties metų bus tokia pat įspūdinga ar dar „kietesnė“, nei ši. O pabaigai „prikibo“ viena įkyri mintis, gal daugiau palyginimas, išvada. Per dvi savaites teko pabuvoti dviejose bendruomenių rengtose šventėse – Dūkšte ir dabar Daugėliškyje. Išvada – bendruomenių šventės tampa visa galva aukštesnės už valdiškas Marijonos artelės rengiamas šventes. Įdomesnės, įvairesnės ir dinamiškesnės visom prasmėm.

Autoriaus nuotr.