Kiekvienas naujas rugsėjis mus vis grąžina į senus prisiminimus. Laikas – nepajėgus išnešti savo upe gražiausių praeities akimirkų, jausmų ir patyrimų. Kažkada, pasirinkti gyvenimo keliai, svajonių skrydžio trajektorijos alsuoja šaukimu namo. Ten, kur lengvumas žingsnių ir suvokimo tyruma nugali visą ir priglaudžia sulaukus.

Praėjusį savaitgalį iš įvairių Lietuvos kampelių susirinko Tverečiaus vidurinės mokyklos 25-osios laidos, b klasės abiturientai, kuriuos šilčiausiais žodžiais sveikino buvusi auklėtoja Aldona Vitėnienė. 

Susitikimas po 44 metų! Argi nusakoma apsikabinimų jėga ir džiaugsmas?..  Rodos, išsiskyrė tik vakar, o kiek laiko jau praėjo…

Pirmiausia aplankytas, kelis šimtmečius skaičiuojantis garsusis Tverečiaus ąžuolas, kažkada stebėjęs Vaidilos kūrenamos ugnies atšvaitus, globojęs kelias tverečėnų kartas, o laikui bėgant tapęs moksleivių gražių jaunystės akimirkų ir išdaigų liudininku. Šiandieną, dienų paliestais randais, jis dar sveikina atvykėlius ir dalinasi ramiu šnaresiu. 

Buvę abiturientai neatsispyrė ir ežero pakrantės magnetui, kurią visi aplankė, prisimindami linksmiausius mokykloje buvusių pertraukų nutikimus, pabėgimus iš pamokų.

 Tverečiaus seklyčioje tęsdami bendravimą, vieningai liudijo – niekur nedingo dvasios šiluma ir nenusakomas visų artumo jausmas, lydėjęs ir saugojęs tuos prabėgusius metus. 

Mes visada buvome, kaip kumštis – suprantantys, geri draugai. Kažin, ar giminių susitikimai būna tokie nuoširdūs, tokie savi?.. Laikas mokykloje liko gražiausiu patyrimu, nepakartojama gyvenimo atkarpa, formavusia asmenybes ateičiai – pasakoja susitikimo dalyviai. Tverečiaus mokykla – savotiška praeities šventovė, kurioje prabėgo paauglystė, pirmi jaunystės metai. Mokytojų kolektyvas atmintyje virto gražiu, harmoningu paveikslu, kuriame visiems anuomet užteko kantrybės, dėmesio, šilumos. O tos jaunatviškos šėlionės! Ko tik nebūta ir nepatirta Tverečiuje?!.

Susitikimų vakaras užsipildė pasakojimais apie pasirinktas profesijas, sukurtas šeimas. Emocingai sutiktas filmas, priminęs klasės gyvenimo esminius faktus. Klasės auklėtoja ir buvusi ilgametė chemijos mokytoja Aldona Vitėnienė visiems įteikė savotiškus talismanus – kibirėlį savo sode augintų lazdyno riešutų, kurie saugotų, kaip šv. Agotos duona, ir vestų buvusius aukėtinius tolyn, tik šviesos keliu. Prisimintas ketvertas klasiokų jau išėjusių į Anapilį ir – mokytojai, įsirašę širdžių atmintyje.

Kalbų daug, o vakaras trumpas – galėtume perfrazuoti „Sadūnų“ kolekyvo dainos žodžius – sako susitikimo dalyviai. Tik pajutus gyvenimo bėgsmą, ypač jo trapumą, gimsta noras, kiek įmanoma dažniau apkabinti vieni kitus, jausti prabėgusių dienų artumą šalia, klausytis. 

Buvę klasiokai širdingai dėkoja Stasei Dikovič-Rastenienei, Vytui Pauliukėnui už įveiktus susitikimo organizacinius darbus ir visą kitą geranorišką indėlį.

„Laikas mūsų, kol esame čia“ – reikliai savo poezijoje visiems buvusiems klasiokams ir skaitytojams primena Irena Pivoriūnaitė- Petkevičienė. Ir neverta ginčytis ar filosofiškai svarstyti pasakytos esminės frazės, kurioje telpa žmogiškos akimirkos pažeidžiamumas ir išlikimo jėga. 

Autorė dėkoja susitikimo dalyviams už pasakojimus.

Nuotraukos iš asmeninių susitikimo dalyvių albumų.