Įsivaizduokite vaizdelį iš visai netolimos praeities, kai dar gyva buvo Anglijos karalienė Elžbieta II. Kaip jau rašiau, ji kasdien išgerdavo ir to, ir ano, ir, pagal mūsų „blaivinykų“ buvusių alkoholikų teorijas ir normas, net buvo alkoholikė. Tai va, įsivaizduokite, Elžbieta II atvyksta į Jungtinės Karalystės parlamento sesijos atidarymo ceremoniją, ir paskui ją, Lordų Rūmuose einančią prie paauksuoto sosto, bėga lordas valstietis Arvydas Nekrošius su alkotesteriu rankose.

Tai čia Anglijoje. O Lietuvoje gal reikėtų įsivaizduoti, kad Nekrošius paskui Nausėdą bėga, kai šis ateina į Seimą metinio pranešimo skaityti? Taigi tas metinis pranešimas visiems kuo nors nepatinka, gal reikėtų patikrinti, ar blaivas žmogus jį skaito? Bet mat jį galai, tą pranešimą kartu su… 

O viskas prasidėjo, kai Seimas leido savo kavinėje prekiauti iki 15 laipsnių stipresniu alkoholiu, kitaip tariant, alumi ir vynu. Nors ne, prasidėjo dar anksčiau, 2009 m. sausį, kai tuometinio Seimo pirmininko Arūno Valinsko iniciatyva alkoholis Seime buvo uždraustas.

2013 m. „darbietis“ Vydas Gedvilas, tapęs Seimo pirmininku, pasiūlė šį draudimą panaikinti, ir Seimo valdyba tam pritarė. Bet į valdžią atėjo valstiečiai, ir 2016 m. lapkritį Seime buvo uždrausta prekiauti alkoholiu, o nuo 2017 m. sausio – ir įsinešti „buteliukus“ į Seimą.

A. Valinską galima suprasti, jis atsivedė į Seimą būrį dainorėlių ir šiaip juokdarių, kurie, žinia, į stikliuką nespjauna. O gyvendami kaime, mes žinome, kiek geria valstiečiai (be kabučių). Kiek geria „valstiečiai“ (čia tie, kurie su kabutėmis) – kai kas yra tik girdėjęs. Kadangi teko ne su vienu „valstiečiu“ prie stalo pasėdėti, galiu „atsakingai“ pasakyti: gerai geria. 

Ir štai seimūnai praėjusį trečiadienį nubalsavo vėl leisti prekiauti alkoholiu Seime. Mat niekaip nebuvo galima rasti kokios nors bendrovės, kuri sutiktų atidaryti kavinę, jeigu joje nebus alkoholio. Suprasti verslininkus galima, seimūnų kartu su visais Seimo šlavėjais nėra tiek, kad apsimokėtų laikyti jiems kavinę su aptarnaujančiu personalu.

Štai čia ir vėl prasidėjo cirkas. „Valstiečių“ vedlys Ramūnas Karbauskis tradiciškai apkaltino valdančiuosius (nors už tokį sprendimą ir „valstiečiai“ balsavo), kad šie ne tik griauna „valstiečių“ įteisintą alkoholio kontrolę, bet ir patį Seimą, kad tokie sprendimai grasina įtempti Seimą į „alkoholio liūną“.

Na, šiaip jau žmogus apie „alkoholio liūną“ nešnekės, čia jau žurnaliūgų štampas. O dėl kontrolės – čia taip, „valstiečių“ nuopelnas. Nors kažin ar kokį Kepenį ar Verygą, ypač aršiai su alkoholiu kovojančius, galima vadinti valstiečiais. 

Normalioje valstybėje koks nors draudimas turėtų būti labai pamatuotas, ypač šis, prilyginantis seimūnus alkoholikams, kurie, matydami butelį, negali nurimti, kol jo neištuština. Kaip sakė seimūnas Eugenijus Gentvilas – tai čia toks Verygos supratimas, kad jeigu yra alkoholio, tai jau sriuobs. Kažkada girdėjau, kad Lietuvos Seimas buvo vienintelis Europoje, kuriame galiojo toks draudimas.

Apskritai buvusius Seimo alkoholikus suprasti galima: jeigu „užlipa ant kamščio“, tai sustoti būna sunku. Bet tokius galima būtų ir iš Seimo paprašyti. Nors ne, seimūnams. viskas turi būti arba leidžiama, arba uždrausta. Buvusiems alkoholikams ir šiaip sveikstantiems uoliai ligoniams nesuprantama, kaip žmogus, priėjęs prie butelio, gali neprisigerti.

Veryga siūlė alkotesterį įrengti prie Seimo durų – kad kiekvienas seimūnas įeidamas ir išeidamas papūstų. Tiesa, jis nepatikslino, ką reikėtų daryti, jeigu išeinantis seimūnas pripūstų per daug. Ir kiek būtų tas „per daug“. Nekrošius norėjo visus tikrinti Seimo salėje ir koridoriuose, gal net kabinetuose. Bet štai, nepavyko. Nieko, grįš „valstiečiai“ į valdžią, dar ne tai uždraus. Nebus niekur jokio alkoholio. Nebent tik pas „bobutes“ – iš kur kitaip rytais matytum svirduliuojančius „piliečius“? 

Tiesa, ką tada reikės restoranams daryti? Jie jau ir šiandien sunkiai verčiasi. Ne todėl, kad seimūnai į juos nevaikšto, o todėl, kad elektra brangi. Aną dieną viena televizija parodė reportažą iš kažkokios užsienio šalies, kur restoranas, taupydamas elektrą, ant staliukų uždegė žvakes.

Na, jeigu žurnaliūgos bent kiek mąstytų, ir dar bent aritmetikos pradmenų kažkada būtų pasimokę, tai susigaudytų, kad žvakes degindamas nesutaupysi. 

Truputis skaičiukų. Girdėjau, kad viena LED lemputė vieną kWh sunaudoja per 150 valandų. Sakykim, elektra kainuoja vieną eurą už kWh. Stalo žvakės kaina – 38 centai, degimo laikas – 7 valandos. Per 150 valandų sudeginsite 21 žvakę, kurios jums kainuos 7,98 euro. Kiek kartų pigiau kainuos, jeigu naudosite elektrą? Aštuonis. Beje, restoranų šeimininkams, norintiems pasišviesti žvakėmis ir sutaupyti, galima būtų rekomenduoti ant stalų statyti kapų žvakes. Tokios – pigesnės, kainuoja eurą, o dega 50 valandų. Tada „apšvietimas“ kainuos tik 3 eurus.

Prieš ketvirtį amžiaus, kai dar vaikščiodavau į Seimą susitikti su seimūnais (vadinosi „imti interviu“), žurnalistai, o jų tada Seime būdavo daug, laiką tarp posėdžių leisdavo Seimo kavinėje. Ne vien kavą gerdavo. Pradžioje tą „kitą“ pilstydavo į stikliukus, paskui, kai žurnalistai – iš savo patirties – pradėjo rašyti, kad Seime girtuokliaujama, – į kavos puodukus. Dar prisimenu, kaip visi tyliai tais draudimais piktinosi. Bet reikėjo rašyti, kad gerti negerai.

Toks jau žurnaliūgų „darbas“. Manote, jie nežino, kad elektra, kiek ji bekainuotų, kaip čia buvo vieną valandą – 4 eurai už kWh, vis tiek atsieis pigiau negu žvakės. Bet reikia rašyti, kad visur restoranų savininkai sunkiai verčiasi, nes elektra visoje Europoje brangi, ir dėl to kaltas Kreivys. Ir, žinoma, Šimonytė.

Igno Krakio pieš. (15min.lt)