Skip to content

Ar mokytojai vis dar reikalingi?

Tiesiog kaimo mokytoja

Rugsėjo 1-ąją ir spalio 5-ąją – taip. Gėlės, sveikinimai, padėkos, linkėjimai… Mokytojas čia yra svarbus šventės atributas. Bet šventės greit praeina. O kaip tada?

„Niekas nepasikeitė nuo pirmųjų Nepriklausomybės metų požiūrio, kai svarbiausi valstybėje yra tie, kurie čia pat ir dabar sukuria matomą produktą – pvz., dešrą. Visi kiti neaišku kam reikalingi ir tik be reikalo eikvoja biudžetą.“

Manau, kad sunku būtų tiksliau apibrėžti sisteminį požiūrį į mokytoją. Tai socialiniuose tinkluose rastas komentaras. Jis buvo parašytas diskutuojant vienoje grupėje iškeltu klausimu, ar kas nors, kada nors pradės spręsti mokytojų trūkumo problemą. Kalbama buvo pirmiausia apie Vilnių. Tiesą sakant, keista, kad kažkur ištirpo tas didžiulis pedagogų perteklius, apie kurį arogantiškai trimitavo ne vienas ministras ar šiaip aukštesnio rango valdininkas. Ką gi – problema atsirito iki didmiesčių. Tai, aukščiau sėdinčių akimis žiūrint, ir yra Lietuva, valstybė… O kaimas? 

O va kaimas apskritai yra kažkoks nesusipratimas. Kaimo mokinių pasiekimai gerokai menkesni nei miesto, neapsakoma blogybė yra per mažos klasės. Bet šią bėdą galima įveikti! Jungtines klases panaikinom, ne viena dešimtis kaimo mokyklų Lietuvoje šį rugsėjį užsidarė. Savivaldybės, ko gero, būtų linkusios padėti ir išlaikyti mažesnes klases, jos juk geriau mato situaciją ir rūpinasi savo žmonėmis. Bet mes, aukščiau esantys, sukursime jums krūvą aplinkraščių, kurie draudžia savivaldybei tai daryti. Nieko tokio, tegu vaikučiai pavažinėja, o mes kritiką atmušim atsakymu: atstumas iki mokyklos esą neturi įtakos mokinių pasiekimams. 

Daug atiduočiau už tyrimą, kuris patikimai įrodytų, jog žemi konkrečių Jonuko, Petriuko ar Onutės pasiekimai, išėjus iš mažos kaimo mokyklos į trisdešimties mokinių klasę, pagerėja. O gal jis ir yra, tik aš, kaimietė, apie tai negirdėjau?

Gal dėl tos pačios priežasties aš niekaip negaliu suprasti, kaip tokio dydžio klasėse vyks įtraukusis ugdymas, kai visos mokyklos turės priimti visus be išimties specialiųjų poreikių vaikus, jei tik tėvai to pageidaus. Gal kas nors iš gausių švietimu besirūpinančių įstaigų galėtų praktiškai parodyti, kaip tai daryti, nes teorija ir praktika, pasirodo, yra skirtingi dalykai? Deja, realybėje jos dažnai prasilenkia. Antai Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė prieš rugsėjį pažėrė tikrai labai vertingų minčių: „Mokytojui neturėtų reikėti atiminėti mobiliųjų telefonų ar prašyti mokinio netriukšmauti. Jis neturėtų nerimauti, kad įtakingas tėtis ar mama pasiskųs direktoriui dėl prasto pažymio ar išsiveš vaiką į ilgalaikes atostogas. Mokyklų bendruomenės turi aiškiai susitarti dėl taisyklių, kurių būtina laikytis visiems“. 

Apima jausmas, kad iki šiol mokyklos neturėjo jokių taisyklių, kurių mokiniams privalu laikytis. Aišku, ne mokytojo darbas atiminėti telefoną ar prašyti mokinio netriukšmauti. O kieno tai darbas? Ką numato įstatymai, kuriais mokytojams prieš nosį mosikuoja vaiko teisių gynėjai? Pokalbis, įspėjimas, papeikimas, minimali priežiūra? Dažnam mokyklų „ereliui“ tai tik kelia juoką. Taip ir nueina savais keliais teorija, graudžiai nuleidusi galvą prieš gyvenimo realybę…

Bet grįžkime prie kaimo. Mane labai žeidžia visuomenei reitingavimo peršama nuomonė, kad mokinys, baigęs vidurinį ugdymą ir nestojęs niekur mokytis, yra lyg ir mažiau vertingas už tą, kuris, tarkim, išvyksta mokytis į užsienį. Pastarasis vargu ar begrįš į tėvynę. O kaime likęs ne vienas kuria šeimą, gimdo vaikus, kurių Lietuvai katastrofiškai trūksta. Gal po penkerių ar dešimties metų jam prireiks kažkokių mokslų – juk mūsų siekiamybė mokytis visą gyvenimą. Tada ima rodytis, kad geriausia iš valdžios aukštybių matoma išeitis – tyliai, prisidengus begaliniu rūpesčiu dėl vaikų gerovės, numarinti visas kaimo mokyklas, kartu ir kaimus, nes be jaunų žmonių jų ir laukia natūrali mirtis. O tada jau visi linksmi ir laimingi vaikščios ar važinės į Tūkstantmečio mokyklas, kur jų pasiekimai tik gerės ir gerės.

O kaip kaimo mokytojai? Ogi labai paprastai: nėra mokyklos – nereikia ir mokytojų – nėra ir problemos. Dešros gaminti, kad būtume naudingi, dar neišmokome…

Tad šiandien skubėkime, mieli kolegos, džiaugtis tuo, ką dar turime! Su profesine švente!

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje