Skip to content

Mokytoja, kurios sieloje negęsta saulė

Kai akys žvelgia į dangų, jose atspindi dangus, todėl žmogaus valioje ir pasirinkime, kur nukreipti savo žvilgsnį – mokė Konfucijus. Deja, ne visiems lemta gyvenime išsaugoti dvasios jaunystę ir svajonių aukštį… Bet artėjančios Mokytojo dienos proga kalbiname tuos, išsaugojusius šviesaus veržlumo polėkį ir nuolatos gebančius dovanoti jį aplinkiniams.

„Visada viliojo dangaus platybės, nepažinti beribiai toliai“, – šypsosi ilgametė Tverečiaus vidurinės mokyklos mokytoja ir poetė Aldona VITĖNIENĖ. Prisimindama prabėgusius metus, turėdama didelę pedagoginę patirtį, mokytoja sako, kad klasėje svarbiausia – šilta bendravimo artuma, vaiko asmenybės ir aplinkos pažinimas, kuriame užsimezga tarpusavio pasitikėjimas, supratimas, pagarba. 

Pačios mokytojos profesinis pašaukimas užgimė dar Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje Vilniuje. Bet kelio pradžia gimtinėje – Žilėniškės kaime, netoli Paringio, kur Aldona laukė nesulaukė grįžtančio iš karo tėvelio, kur liko vaiko akimis ir širdimi palydėti gražiausi saulėlydžiai. 1954 m. baigusi Paringio pradinę mokyklą, dar vienerius metus mokėsi Kaniūkuose, o vėliau, su mama išvažiavo gyventi į Vilnių.

Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje vyko sustiprintas matematikos ir fizikos mokymas. (Dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija). Šio mokymo pradininkai buvo matematikos mokytojai Romualdas Balaišis ir Jankelis Terespolskis. Būtent mokytojas J. Terespolskis ir tapo Aldonos profesinio pasirinkimo kelrode žvaigžde. Šiltas ir draugiškas bendravimas su moksleiviais, gebėjimas regėti ir suprasti vaikus, paryškinti juose pastebėtus talentus, mokytojui J. Terespolskui suteikė įpatingos patrauklumo galios, o jo dėstomas dalykas daugeliui moksleivių įtakojo pasirenkant mėgiamą profesiją ateityje. 

„Miesto vaikai niekada neužgavo, nepažemino mūsų, atvykėlių iš kaimų, nors drabužiai buvo prastesni, daugelio dalykų nežinojome. Klasėje vyravo gražus ir draugiškas tarpusavio bendravimas. Mokytojai padėjo kuo galėdami. Prisimenu, kaip per kažkurią pamoką visi pabėgome į filmą, rodomą kitapus gatvės, „Maskvos“ kino teatre… O kaip išsigandome, kai už tokį pabėgimą buvo pasiūlyta mus mesti iš bendrabučio… Tuomet draugiškai, visa klasė, su auklėtoju priešakyje, keliavome pas administraciją, prašydami pasigailėjimo“, – prisimindama moksleiviškas dienas, praleistas Vilniuje, pasakoja mokytoja Aldona Vitėnienė. Jos pačios užrašytuose prisiminimuose geriausiai nusakomas tolimesnis gyvenimo kelias.

Paskyrimą „į kaimą prie ežero“ gavau 1966 m. rugpjūčio 28 d., (baigusi Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (VVPI) ir įgijusi fizikos-chemijos specialybę). Ignalinos rajono Švietimo skyriaus vedėjas Jonas Jadzevičius taip apibūdino man iki tol negirdėtą TVEREČIŲ.

Tad Tverečiaus vidurinėje mokykloje dirbau nuo 1966 m., ir 13-tajame kabinete. Tikslieji mokslai įdomūs buvo ne visiems. Atsimenu, kaip vienuoliktokė Laima K. gavo laišką iš armijos nuo savo mylimojo (paštą nešdavo prieš fizikos pamoką), todėl ir skaitė pamokoje. Po padarytos pastabos, pareiškė: „O man čia įdomiau“… suprantama! 

Malonu buvo spręsti uždavinius su A. ir M. Kulakauskais, V. Černiausku, A. Medzevičiumi ir E. Gudelyte. Itin gabus mano dėstomiems dalykams buvo A. Ulozas iš Erzvėto. 

Malonu prisiminti mokykloje ruoštas išleistuves vienuoliktokams, karnavalus, įvairius teminius vakarus. O kokie buvo mokinių tėvai!

Mus, mokytojus, jie tikrai mylėjo ir gerbė. Auklėjamųjų klasių turėjau daug – 5. Pradedant 15-ąja laida (1968/1969 m.). Mokytojų kolektyvas – puikus, išskyrus keletą pedagogų. Teko vadovauti profsąjungoms, erzino TSKP, o koks palengvėjimas atėjo po Sąjūdžio! 1966 m., 13-tasis kabinetas… Gal tai kažką reiškė? Be velnio neapsieita, nes dingo, tiesiog „sudegė“ mano paskatinamasis kelialapis į Suomiją už aktyvią profsąjunginę veiklą. 

Kažkada mokykloje dirbome trimis pamainomis, veikė neakivazdinė mokykla, teko vadovauti miškininkų būreliui – buvo mokyklinė girininkija, kurią šefavo specialistai miškininkai – L. Vitėnas, P. Kairys. O kiek daug mes su vaikais užauginome eglučių kolūkio daigyne!

Ir taip iki šiol gyvenu Tverečiuje. Mokykloje prabėgo 38-eri pedagoginio darbo metai. Sukurta šeima. Užaugo dvi dukros“, – rašo savo prisiminimuose mokytoja.

A. Vitėnienės profesinis talentas atsiskleidė palengva, tarsi ramiai ir savu laiku į jos gyvenimą atkeliavo ir poreikis kurti, savyje subrandintą aplinkos ir gyvenimo grožį bei skausmą išsakyti poezijos posmais. Dabar bendruomenės susitikimuose, šventėse, įvairiuose vakaruose mokytoja A. Vitėnienė laukiama su poezijos skaitiniais, kuriuose klausytojai pažįsta Tverečiaus apylinkių grožį, tverečėnų problemas bei išgyvenimus. 

Buvusių mokinių prisiminimuose neblėsta mokytojos A. Vitėnienės paveikslas. Jos talentas – valdyti klasę žvilgsniu, draugiškos, bet neaužgaunančios mokinių pastabos, regėjimas ir duoti patarimai lydi gyvenimo kelyje ir jos daugelį buvusių mokinių. Štai ir šiais metais vykusiame susitikime su 25-osios laidos auklėtiniais, mylimai mokytojai įteikta angelo skulptūra, kurio veidas labai mena jos pačios veido bruožus. 

„Praėjęs laikas – nuostabus jaunystės jėga, siekiais ir ieškojimais, aktyviu darbu mokykloje“, – nužvelgdama prabėgusią laiko atkarpą tarsi reziumuoja mokytoja. Į dabartinę mokyklą grįžti jau nenorėtų, nes daug kas kitaip, pažengusios technologijos. Bet naujų žinių ir svajonių alkis niekur nedingo iš Aldonos Vitėnienės gyvenimo. Rudens vakarais ji mielai pasineria į kryžiažodžių pasaulį, ieško atsakymų į begales dar neatsakytų klausimų, o kartais tiesiog leidžia savo svajonėms keliauti į beribį žvaigždėtą dangaus skliautą, kuriame tiek nenusakomo grožio, jėgos, dar nepažintų dalykų. 

Ačiū mokytojai už nuoširdų dialogą.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje