Skip to content

Niekur nedingstanti dvasios šviesa

Sigita TELYČĖNAITĖ

Universiteto studentų apklausoje į pateiktą klausimą – kokią mokytojų savybę labiausiai vertinate, beveik vieningai atsakyta – žmogiškumą. Tikras mokytojas – geras žmogus, prie kurio mokinys niekada nebijo prieiti, paklausti, paprašyti pagalbos. Teisingą informaciją visada įmanoma rasti kompiuteryje, o klausantį ir suprantantį žmogų, deja, retai. Todėl pedagogikos korifėjai ir sako, kad Mokytojais turėtų būti tik patys geriausi, genialiausi kartų atstovai. Pats didžiausias dėmesys būtinas pradinio ugdymo specialistams, padedantiems vaikui suprasti koks esu ir kodėl?.. Žvelgiant globaliau, Žemėje pačios svarbiausios dvi profesijos: mokytojo, auginančio Žmogų ir gydytojo, gelbstinčio gyvybę. 

Bėgant metams, atmintyje išnyksta kažkurios praeities detalės, bet niekur nedingsta dvasios šviesa, su kuria mokytojas atskubėjo į klasę, palinko prie tavo sąsiuvinio ar pažvelgė į tave. Kiekvienas Jo ištartas žodis klasėje skambėjo įpatingai, įtaigiai. 

Mūsų Mokytojas nebuvo šventės atributas, nuoboda ar laikmečio atgyvena. Pirmiausia atmintyje liko Žmogus, gebantis skaityti mūsų žvilgsnius, nors žodžiu apglėbti liūdinčius, pasimetusius ar nusivylusius. Mūsų Mokytojas tapo bekrašte pažinimo artuma, kurioje mokėmės bekraščio pasaulio sąvokų. Dabartinėse kompiuterio programose galime rasti daug įdomios informacijos, bet niekas nepakeis gyvo bendravimo, dvasinės jėgos nyčių, keliaujančių iš Mokytojo širdies į klausančio vaiko širdį. 

Už amžinosios klasikos atradimus liekame dėkingi jau į Anapilį išėjusiai Mokytojai Daliai Saikalytei-Čepulienei. Nuo jos žaismingų rankų mums prieš akis kažkaip magiškai pasklidavo erdvėje ir paliesdavo beveik visus V. A. Mocarto sonatų skaidruma. Mokytojas Aleksas Giržadas mokė kitokios istorijos, jos suvokimo tarp skaitomų eilučių, nutylėjimų ir pauzių. Triukšmingas rusų kalbos mokytojas Leonas Krasauskas, mėgęs cituoti Belinskį, pravirkdavo, klausydamas Pauliaus Širvio eilių. Lietuvių kalbos mokytojų Juzės Drūteikienės ir Nijolės Keraitienės stalus, vaizduotėje norisi apgaubti balta, linine drobe, kurioje įausta gražiausi mūsų vaikystės saulėtekiai, giliausi bei jautriausi aplinkos ir žmonių pažinimai, meilė.

Mus mokę žmonės, privalėjo paklusti tuometinei valdžios sistemai, partijos komiteto diktuojamai tvarkai daugelyje sričių. Bet mūsų Mokytojai liko laisvi savo dvasios jėga, kuria, visais įmanomais būdais, mokiniams kalbėjo apie Žmogiškumą, Žmogaus paskirtį, amžinąsias Visatos vertybes. Jie kalbėjo, o mes klausėmės, kantriai semdami barstomus jų šviesos spindulius. Kiek supratome ar sukaupėme išminties – kita tema, bet mokytojas, beveik visada jautė atsakomąjį ryšį – mūsų pagarbą, supratimą, jautė mokinių meilę. 

Kiek nekantri visuomenė skeryčiotųsi dėl tolerancijos, vaiko teisių ir t. t., mąstanti bendruomenė neatšaukė pareigos sąvokos ir vaiko auklėjimo taisyklių. 

Moksleivio pareiga – klausyti mokytojo, keliavo iš kartos į kartą ir lieka nenužudoma dabartyje. Mokinio laisvė baigiasi tame taške, kur prisiliečiama prie mokytojo laisvės.

Ačiū visiems Mokytojams, dovanojusiems mūsų kartai pažinimo tiesas, nešusiems savo širdies šilumą į nuščiuvusias ir laukiančias klases. Tikras Mokytojas visada liks Mokytoju, ir visai nesvarbu kokiame mieste, kaime jis gyvena, per kokias dykumas brenda. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here