Skip to content

Sujudo, sukruto Lūšių laumės ties atgimusiu stogastulpių taku

Visi rimti dalykai prasideda nuo pačios svarbiausios žinutės. Šis straipsnelis – ne išimtis. Kuo skubiausiai pranešame, kad Lūšių ežerą Mergakumpy po dvylikės jokių maudynių vyrai net nemįslyt. Norit – vierykit, nenorit – nevierykit, ale kas nuskįste – patys pamatyste. Šimtus metų tylėjį, vė suskėlė Mergakumpio laumės i nakčiu vyrus tysia ežero gelmėn. Kadaise, žmonės do i šiundien posakoja, kad Palūšės bažnyčios knygosu likįs kuniga įsakas nuo vidunakcio pradėt zvanyt varpais, nes nemuožnė laumių riksmų apsklausytie. 

Kas turėjo įtakos Laumių sugrįžimą – nežinia, nors… galima įtarti, tik ar jos ketiną skandinti, ar turtais apdovanoti – klausimas drąsiausiems. O šie net ir nelaukdami vidurnakčio viską gali išsiaiškinti pasileidę 45-erių metų sukaktį mininčiu atnaujintu stogastulpių taku palei Lūšių ežerą iki pat Meironų. Daugybė paslapčių jūsų tykos, įmažintų 16-oje stogastulpių.

„Rugsėjo 29 d. Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centre vyko projekto „Skulptorių pleneras – stovykla „Tradicijų taku“ pristatymo renginys. Sugužėjo draugai, kaimynai, veiklų partneriai. Su dovanomis ir džiaugsmingais palinkėjimais atvyko rajono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas ir Ignalinos viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė. Susirinkusieji mėgavosi akimirkomis, sugrąžinusiomis juos į praeitį dokumentiniame filme „Kur ežerėliai ežerai“ ir Algirdo Panavo fotografijose, kai Palūšės kopa atvira, o iki pat Meironų plytėjo dirbami laukai ir pievos. 

Saulėtą rugsėjo popietę ANP specialistė Sigutė Mudinienė išsivedė visus paklaidžioti senu nauju taku palei rudeniu alsuojantį Lūšių ežerą ir prižadino snaudžiančias legendas. 

„Kai prasmingi darbai eina į pabaigą… Palūšės-Meironų stogastulpių takui šiemet suėjo 45 metai. Iš 17 tuomet pastatytų skulptūrų išliko keturiolika. Daugelis jų pergyveno ir savo kūrėjus, o pačios, šalia nusidriekus naujai nutiestam pėsčiųjų dviratininkų takui, tarsi įgavo antrąjį gyvenimą. Ir dar šiek tiek joms pagelbėjus turbūt džiugins keliautojus dar kelis dešimtmečius.

Projekto tikslas – puoselėti senąsias medžio drožybos tradicijas ir paskatinti šio amato meistrus bei jaunuosius medžio drožėjus jas tęsti iš pildytas su kaupu. Stogastulpių ekspoziciją papildė du nauji kūriniai, jaunieji medžio drožėjai su malonumu sėmėsi patirties, mokėsi iš savo amato meistrų ir patys kūrė smulkius drožinius, kurie puikiai įsikomponavo šalia skulptūrų tako esančios Gamtos mokyklos aplinkoje. 

Dar talkomis ir pavieniui triūsėme prie senųjų skulptūrų, jas šveitėme iš naujo impregnavome ir štai šiandien jos visos laukia jūsų su savomis istorijomis“, – pasakoja S. Mudinienė. 

Projekto „Skulptorių pleneras – stovykla „Tradicijų taku“ veiklos jau įprasmintos mažuose ir dideliuose darbuose.

Šalia senųjų šv. Florijono ir Knygnešio skulptūrų visu 6 metrų didingumu jau įsitaisė skulptoriaus Sauliaus Savicko sukurta „Meironų legenda“. Šioje skulptūroje įkurdinta visa istorija apie gražiąsias Meironų mergas, pas kurias piršliai keliavo iš tolimiausių kraštų. Tėvuko sumanyta gudrybė juos pavaišint gailių medum, kad galvom susisukus sarmatos prisidarytų ir daugiau Meironų mergiotėms pirštis nenorėtų. O dukrelės už vietinių vyriokų ištekėtų… Čia ir susirūpinęs motinos veidas ir bešokančios Meironų mergiotės. Kaip išsitarė skulptorius Dainius: „Sauliaus galvoje tiek visko telpa, kad tik jo skulptūra ir gali tiek detalių sutalpinti“. 

Jaukioje aikštelėje už Gaveikėnų velnioko skulptūros įsitaisė išlaki Medeinos skulptūra. Jos autorius anykštėnas Dainius Veršelis. Medeina jau visiškai kitokia – rimta, rami gamtos globėja, kurios glėbyje įsitaisęs kiškiukas, prie kojų į dangų galvą pakėlęs rymo vilkas. Turbūt jausdamos jos globą dirbančiam skulptoriui kompaniją palaikė visai čia pat šėliojančios voveraitės.

Gal net nuostabesnė už atgimusias skulptūras – vaikų medžio drožybos stovykla. Šiais „išsidarkiusiais“ laikais labai sunku struktūruoti jauną žmogutį ir nukreipti jį tinkama linkme, padėti jam atrasti savyje tai, kas pamiršta. Dešimt vaikų, vadovaujami sertifikuoto medžio drožybos meistro Eriko Čypo, kasdien gilinosi į tradicinės medžio drožybos amato paslaptis. Vaikai savo užsidegimu, kantrybe, darbštumu nustebino ir stovyklos vadovus ir patį meistrą. Kad išmaniųjų technologijų laikais nežvilgčiodami į išmaniuosius prietaisus, neprašydami pertraukų paaugliai dirbtų prie vieno darbelio po penkias valandas gryno darbo laiko – neįtikėtina, bet taip buvo. Pagarba meistrui, kuris su humoru ir kantrybe aiškino mokė ir matė kiekvieną vaiką, taisė jų menkutes klaideles ir nuoširdžiai džiaugėsi galėdamas perteikti savo žinias ir patirtį. Visi nuo mažiausio iki didžiausio išnaudojo visus mokytojo paruoštus medžio drožinių ruošinius ir skulptūrų tako ekspozicijoje ant išlakių beržų įsikomponavo net 40 vienetų paukštelių ir verpsčių paroda. 

Tiek daug visko susėda į Sigutės pasakojimus… O į Palūšę… Kiek daug telpa ir į vieno kaimelio pavadinimą. Vaikystė, paauglystė, pirmoji meilė, gal net pirmas kartas arba daug primų kartų, liūdesys, netektis.., – visko ir nesuvardinsi. Kiekvienam savo. Kaip ir šis takas su stogastulpiais, talpinantis savyje gražias legendas, talkas, smagias vaikų šėliones, briedžių vestuves ir net liūdesį… gražų liūdesį. Ilgia ir tyliai pasivaikščiojęs juo, kai nedrumsčia tylos vienas po kito judantys dviratininkai ir pėstieji, gali pajusti tą subtilų alsavimą praeities, kai čia vingiavo abu kaimus jungiantis keliukas arkliais traukiamiems vežimams judėti, o jų ilgos kaip šimtmečiai kelionės dažniausiai driekėsi iki Palūšės kapinaičių lydint velionį. Štai iš kur tas pagarbus, gražus, bet neslegiantis liūdesys. 

Visame kame mes galime rasti gerų ir geresnių dalykų… kad tik užtektų entuziazmo nenuleisti rankų. 

Autorės ir ANP archyvo nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje