Skip to content

Kaimo kryždirbiai arba kodėl neišnyksta mediniai stebuklai

Sigita TELYČĖNAITĖ

Niekur nedingo mediniai stebuklai iš Lietuvos pakelių ir kryžkelių.  Mūsų kartos atminime jie dažnai išplaukia meistro Deveikos paveikslu, kuriame vėl sutinkame žmogaus dialogą su gamta, pašnekesį su Kūrėju ir pačiu savimi. Kelias į bet kokią kūrybą daugeliui labai nenuspėjamas, duobėtas. Svarbiausia – išliekantis ir nuoširdus noras išsakyti save, vedimas į gilesnę meistrystę, į platesnį asmeninių galimybių pažinimą.

Pelenių kaime gimęs ir augęs Deimantas Čeberakas jau eilę metų savo dirbtuvėse draugauja su medžiu. Dar jam būnant paaugliu, užgimė noras ir poreikis dirbinių iš medžio gamybai, palengva virtęs didesnių prasmių paieškomis. 

„Prisiliesti prie medienos paskatino kaimynas Česlovas Talijūnas. Parūpo darbas prie staklių. Jau nuo 16 metų gaminau šviestuvus iš pušies, dovanojau aplinkiniams, mėginau užsidirbti jais prekiaudamas. Tėvai vis bijojo, kad nesusižeisčiau rankų, vis sakydavo – staklės ne šukuoja. O pjauna…

Savotiškai medį mylėjo ir draugavo su juo mano senelis iš motinos pusės Mykolas Kindurys. Visam kaimui gaminęs, taisęs grėblius, dalgių kotus, visokius kitokius buities rakandus. Gal iš senelio paveldėjau tą trauką darbui su įvairiu medžiu?..

Kažkada kaimynystėje buvo Rukiškės kaimas, vėliau jis išnyko ir liko tik sukrypęs, sutrūnijęs kryžius. Ūkininkas Rimantas Velička, ten pradėjęs dirbti žemę, sugalvojo išsaugoti ir pagerbti buvusio sodžiaus atminimą, pastatydamas naują kryžių. Taip mano gyvenime atsirado galimybė įsijungti dar į kitokį, svaresnį dialogą su medžiu, kuris parodė savo sudėtingą ir sunkų charakterį, dažnai nenuspėjamą. Visgi, su didelėmis pastangomis 2009 m. beveik atkūrėme identišką Rukiškės kaimo kryžių, prie kurio pastatymo anuomet daug prisidėjo Linkmenų seniūnija ir jos seniūnas Jonas Alekna, šventino kryžių kunigas Renaldas Kučko“, – prisimindamas kryždirbystės pradžią, pasakoja Deimantas Čeberakas.

Taip, palengva, su meistrystės paieškomis į jauno vyro gyvenimą atkeliavo kitoks vedimas, noras labiau pažinti medienos savybes ir nugalėti netikėtus iššūkius tokiame darbe. Deimanto kurti kryžiai iškeliavo į Paberžę, Pusvarsnėlius. Dar vienas naujas kryžius laukia šventinimo akimirkos partizano Juozo Jurgelevičiaus žūties vietoje, kurią senieji gyventojai vadino Linkmenų kolionija, o dabar tiesiog – buvusių Linkmenų kaimo viensėdžių vieta, prie žvyrkelio, vedančio į Kirdeikius.

Senieji meistrai liudija, bet koks prisilietimas prie kryždirbystės nebūna atsitiktinis, lengvas reikalas žmogaus gyvenime. Tokiame darbe ir kūryboje bręsta rimti dalykai, auga gelmės sąvokos, keičiasi aplinkos supratimas. Deimanto niekada neviliojo šurmuliu ir skubėjimu perpildytas miestas, ryto ir vakaro transporto spūstys gatvėse, naktinis triukšmas už langų. Geriausiai jis jaučiasi Ignalinoje, tai – pats optimaliausias pasirinkimo variantas. Dar galėtų gyvent Utenoje, bet tikrai ne Vilniuje… Jo šeimos sodyboje, esančioje Antalksnėje, jau pasodintas sodas, o vyresnėlį Mykolą jau vejasi Rapolas ir Austėja. Ačiū Aukščiausiam už globą, tegul tik prasmingas ir doras bus jaunosios kartos gyvenimas ir pasirinkimai. Dar niekas nežino, kokį „geną“ iš prosenelio Mykolo paveldėjo Deimanto vyriausias sūnus Mykolas, mėginantis pagelbėti prie staklių dirbtuvėse… Bet, kaip ir prieš daugelį metų savo tėvų saugotas Deimantas, dabar įspėja sūnų – staklės ne šukuoja, o pjauna. Kiekvienas darbas reikalauja savo laiko ir susikaupimo.

Aplinkiniai viliasi, kad šios giminės vyrų gebėjimus ir talentus meistrystei išsaugos ir dar stipriau išaugins ateinančios Čeberakų kartos, o Lietuvoje niekur neišnyks senųjų meistrų dvasia ir tie mediniai stebuklai, savo šiluma ir paprastumu gaivinę sodžiaus gyvastį per amžius…  

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio D. Čeberako albumo.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje