Bėga dienos, metai, šimtmečiai, bet nerimsta beveik kiekvieno žmogaus sieloje kirbantis klausimas – kam ir kodėl esame? Jau seniai seniai filosofai, dvasininkai, griežtos materijos teorijų šalininkai kalba apie žmogiškos prigimties esmę, apipintą asmeniniais ieškojimais ir praradimais. Amžinieji klausimai vejasi kiekvieną, priversdami stabtelėti, įsiklausyti į tuos, kurių kažkada negirdėjome, nurimti ir išgirsti patys save. Apie tokį sustojimą bėgime ir ramybę, artėjančių Visų Šventųjų ir Vėlinių proga, šiandieną kalbamės su dekanu Vidu SMAGURAUSKU. Kelios savaitės praskris kaip vėjas. Dabar – pats laikas pažvelgti į tų akimirkų prasmę per mažėjantį atstumą.

– Dar prieš Vėlines, LR Seimo nariai mėgins svarstyti klausimą apie vienišų žmonių laidojimo tvarką. Siūloma, kad vienišas žmogus galėtų būti palaidotas jo prižiūrimame artimųjų ar pažįstamų kape. Ar daug tokių vienišų kaimų vietovėse, kada iškyla klausimas, kur juos laidoti ir kas palaidos?

– Pasitaiko vienišų žmonių, bet, tokiu atveju, dažniausia, mirusį laidoja Valstybė,. t. y. seniūnija. Kaimo žmonės dar gyvena kitokia dvasia, todėl nepalieka vienišų likimo valiai – lanko kiek gali, prižiūri, padeda. Mirties atveju, jau žino velionio valią, žino kaip elgtis aplinkiniams. 

Dėl tokios tvarkos įvedimo kiltų keblumų, nes dabar niekas neregistruoja, nefiksuoja, kas kokius kapus lanko ar prižiūri.

– Artėja masinis kapų lankymo periodas, vėl tos pačios aktualijos. Kokią Jūs regite minimų dienų esmę?

– Žmogus pripratęs daugelį dalykų gyvenime matuoti materija, gal todėl ir atrodo, kad žvakutės uždegimas ant artimųjų kapo išsako metinės šventės turinį. Kapai lankomi visus metus… Žvakelę galima uždegti prieš kelias savaites ar po jų. Neverta lėkti per visą Lietuvą, būtent tą dieną, rizikuojant savo ir artimųjų sveikatomis, kad vakare sunkiai pajudėtume iš nuovargio. Per Visų Šventųjų dieną sukeliamas didelis sąmyšis ir chaosas, tas skubėjimas apvažiuoti visus giminės kapus neatspindi, nenusako šventės esmės ir gelmės. Tai – ramybės ir susikaupimo diena, kuomet giliau žvelgiame dvasios akimis į praeities ir dabarties įvykius, sutiktus ir išlydėtus žmones, mename gerą. Reikia apsilankyti bažnyčioje, uždegti žvakelę, nurimti maldoje ir padėkoti visiems Šventiesiems už globą, apsaugą, paprašyti malonių. Ar mūsų mirusiems artimiesiems reikalingas toks skubėjimas?.. Jiems reikalinga nuoširdi mūsų malda.

Neturiu didelės vilties pakeisti nusistovėjusį visuomenės požiūrį į dvasinių išsakymų formas, šių švenčių dienomis, bet tikiu, kad dalis žmonių supranta ar supras reikalo esmę. 

Akistata su dvasinio pasaulio vertybėmis neturi nieko bendra su laiko mada. Pagarba mirusiems reikalinga, bet ji neišsakoma tuo keliamu šventiniu chaosu, stumdymusi minioje ir perpildytais prekybos tinklais. Visus metus lankykime kapus ir išmokime ramiai pasimelsti ateinančių švenčių dienomis, ramiau paskirstyti visus savo darbus.

Tokių esminių patarimų ar priminimų mums labai stinga kasdieniame gyvenime. Dvasinių pašaukimų visuomenėje mažėja, o poreikis būti išgirstiems, suprastiems – niekur nedingo. 

Gyvenimas ir mirtis keliauja šalia vienas kito. Mūsų pastangos per materiją kompensuoti dvasines skolas ar buvusius įsipareigojimus artimui, prasilenkia su dvasinio pasaulio vertybėmis. O žmogaus savosios prasmės ieškojimai tęsiasi ir tęsiasi. Lieka sakraliomis tik tos akimirkos, kuriose randame laiko sustojimui ar laiko sustabdymui savo dvasioje. 

Autorė dėkoja dekanui Vidui Smagurauskui už išsakytas mintis.