Žemėtvarkininkų „geradarių“ prikeptų ir prisvilusių blynų rajone – nors vežimu vežk. Ne tik pėsčiųjų takas-šaligatvis Palūšės kaime atsiremia į privačius sklypus. Aukštaitijos nacionalinio parko administracijos įrengtas gražus pėsčiųjų takas nuo Palūšės iki Meironų taip pat atsiremia į privatų sklypą, taip galutinai ir nepasiekęs Meironų kaimo gatvės. 

Toks pats likimas ištiko dar anais laikais nutiestą taką nuo Ignalinos miesto iki Palūšės. Dalis tako atsidūrė privačiuose žemės sklypuose. Einant nuo Ignalinos miesto darželio Strigailiškio pusėn, už tiltelio atsiremsite į privačią žemę. Todėl ir žlugo savivaldybės administracijos noras ES lėšomis nutiesti modernų pėsčiųjų- dviratininkų taką nuo Ignalinos iki Strigailiškio. Net nedidelis paplūdimys čia prie Palaukinio ežero privatizuotas. 

Kelio dalis nuo Ginučių iki Stripeikių taip pat privatizuota. Ladakalnio kelio dalis taip pat buvo privatizuota, bet B. Ropės čėsais su savininkais kažkaip susitarė ir puikus asfaltas džiugina mus iki šiol. Tiesa, tie dirbę ir su žemės savininkais problemas išsprendę savivaldybės administracijos specialistai jau atleisti iš tarnybos. 

Kodėl pridaryta tiek „liapsusų“ žemės nuosavybės grąžinimo reikaluose? Manau, kad šiek tiek žinau. Tais laikais žemės reformą vykdę 70 proc. žmonių – ne žemėtvarkininkai. Tai buvo dauguma agrarinių mokslų specialistai (agronomai, zootechnikai, mechanikai ir pan.). Jie po kurio laiko tapo savamoksliais žemėtvarkininkais, bet taip ir neišmoko žemėtvarkos pagrindų (kaip kad kaimo muzikantai, visai neprastai grojantys, dažnai nepažįsta muzikos natų). 

Savamoksle žemėtvarkininke tapo ir gerbiama dabartinė administracijos direktorė Jūratė Balinskienė, nors pavėluotai ir baigė žemėtvarkos mokslus. Manau, dirbant toje žemės reformos srityje, yra nemažas jos „indėlis“ žemės privatizavimo reikaluose. 

Tai va, vieną iš galimai kaltų žemėtvarkininkų dėl Palūšės šaligatvio- pėsčiųjų tako kaip ir radome!

„Ūkininko patarėjo“ pieš.