„Nesutinkame, kai žmonės sako, kad muziejai yra nuobodūs ir pasenę, mes žinome, kad jie tokie nėra. Ar kada susimąstėte, kiek daug netektume, jei mūsų pasaulyje neliktų muziejų? Neliktų praeities, sukauptų kolekcijų, įdomių pomėgių įprasminimo. Muziejai yra ne tik atminties išsaugojimo ir tyrimo, bet ir kultūros, edukacijos įstaigos, kurių misija susijusi su visuomenės tobulėjimo skatinimu. Muziejuje įgytos žinios ir laikas, praleistas kartu, turbūt geriausia, ką savo vaikams gali padovanoti tėvai. Tad reikia manyti, kad muziejai gyvuos ilgai…“, – taip apie muziejų misiją rašoma Ignalinos krašto muziejaus 10-mečio proga išleistame informaciniame leidinyje.

Spalio 6-ąją į muziejaus pirmąjį apvalų jubiliejų susirinkusiems gausiems svečiams muziejininkė Agnė Skunčikaitė priminė įstaigos istoriją. Rajono savivaldybės sprendimu, Ignalinos krašto muziejus buvo įkurtas 2012 m. birželio 24 d., o pirmuosius lankytojus pasitiko tų metų spalio 6-ąją. Jis perėmė lygiai 20 metų (nuo 1992-ųjų) veikusio Etninės kultūros centro veiklą ir jo sukauptus išliekamąją vertę turinčius fondus. Pirmoji muziejaus direktorė Vida Beržinienė tuomet sakė, kad stengsis, jog muziejus visada būtų gyvas ir įdomus.

Pradžioje savų nuolatinių ekspozicijų nebuvo, tad muziejuje ekspozicijas rengė kitų miestų ir rajonų muziejai. Paskui sukurtos savos ekspozicijos: etnografinių daiktų, kuri papildyta kraštiečio fotografo Algio Jakšto didelio formato nuotraukomis, kuriose rytinio rajono pakraščio žmonės ir jų buitis. Buvusiame Civilinės registracijos skyriuje įkurta nuolatinė ekspozicija, supažindinanti su senomis lietuvių vestuvių tradicijomis. Laikui bėgant, ekspozicijų ir parodų skaičius didėjo, tobulėjo. Šalia pagrindinių ekspozicijų, muziejuje nuolat vyksta įvairūs renginiai: susitikimai su menininkais, žymiais kraštiečiais, edukaciniai užsiėmimai, parodos, muzikiniai renginiai. O muziejaus 10-mečio proga surengta paroda „10 metų – 10 eksponatų“, kuriuos jubiliejinio renginio dalyviai galėjo apžiūrėti.

Muziejaus direktorė Renata Veličkienė sakė, kad „mūsų negalima lyginti su kitais muziejais, nes mes kitokie. Kolektyvas mažas, todėl padarėme tiek, kiek galėjome.“ Direktorė dėkojo taip gausiai susirinkusiems į muziejaus dešimtmečio šventę, džiaugėsi bendradarbiavimu su įvairiomis rajono ir ne tik įstaigomis, dėkojo gausiems rėmėjams, kurie daugybę darbų ir paslaugų atlieka nemokamai, kaip ir kraštiečiai, kurie muziejui neatlygintinai yra padovanoję daug vertingų eksponatų. Net muziejaus iškaba buvo nukalta ir padovanota. Vyksta glaudus bendradarbiavimas ir su aplinkinių rajonų, miestų ir miestelių muziejais. R. Veličkienė sakė, kad muziejus – dažnai tampa daugelio charizmatiškų asmenybių – mokslininkų, istorikų, menininkų, žurnalistų – susitikimų vieta. Baigdama kalbą, direktorė sakė, kad nekabino tradicinių jubiliejinių balionų, vietoj jų eksponavo parodas, o savo darbuotojoms ta proga padovanojo išvyką į koncertą.

Kaip ir dera, į jubiliejinę šventę pasveikinti su ja susirinko daug svečių. Iš savivaldybės su dovanomis, sveikinimais ir linkėjimais atėjo mero pavaduotojas Juozas Rokas, administracijos direktorė Jūratė Balinskienė ir direktoriaus pavaduotoja Lina Gladkauskienė. Europarlamentaro Bronio Ropės, kuriam dirbant rajono meru ir buvo įkurtas muziejus, sveikinimą ir dovanas perdavė jo padėjėjas Henrikas Šiaudinis (pats europarlamentaras muziejų aplankė kitą dieną, grįžęs iš Briuselio). Jis prisiminė, kaip prieš dešimt metų buvo kuriamas muziejus: „Gyvenimui gerėjant, atsirado poreikis kurti krašto muziejų, kokius jau turėjo visi aplinkiniai rajonai. Tokia iniciatyva rajone sklandė senokai. Kad gauti pinigų muziejaus projektui, reikėjo įrodyti, kad jo reikia, todėl buvo užsakyta studija. Jos rengėjai nedviprasmiškai pasakė, kad muziejaus reikia. Džiaugėmės, kad tuomet nebuvo jokių krizių, neprapuolė, nenuvertėjo skirtos lėšos ir projektas buvo įgyvendintas. Rajone (mokyklose, įstaigose, pas privačius žmones) dabar jau yra 22 muziejai, tad linkiu tapti jų dvasiniais lyderiais“, – sakė H. Šiaudinis.

Seimo narys Gintautas Kindurys svarstė – 10 metų muziejui daug ar mažai. Šiuo atveju, matant, kiek padaryta, galima tvirtai teigti, kad daug. „Turėti savo krašto muziejų yra kiekvieno miesto garbės reikalas. Visų regionų istorija tarsi panaši, atrodo, ką čia ir beatrasi, bet raskite, ieškokite. Juk yra tik mūsų rajonui svarbių įvykių, turime įdomių žmonių“, – sakė Seimo narys.

Būriu (net iš aštuonių įstaigų) muziejininkus sveikino Viešosios bibliotekos ir švietimo įstaigų vadovai, taip pat Aukštaitijos nacionalinio parko komanda, Kultūros centro, Ignalinos turizmo informacijos centro atstovai ir kiti. Savo medį (didelę gėlę) ir laikraščio prenumeratą 14,5 mėnesio (visiems kitiems metams ir šių metų pabaigai) įteikė ir „Mūsų Ignalina“.

Su glėbiu dovanų ir dar daugiau sveikinimų atvyko kolegos muziejininkai iš kitų rajonų – Švenčionių, Molėtų, Utenos, linkėję ignaliniečiams patirties, būti profesionaliems ir darbštiems, po trupinį renkant ir dėliojant rajono istorijos mozaiką, dosniems, ja dalijantis su kitais ir visuomene. Dailininkė Nijolė Trinkūnienė Ignalinos krašto muziejui padovanojo paveikslą su Rojaus muziejaus, kuris yra šio muziejaus filialas, vaizdu.

Oficiali šventės dalis baigėsi koncertu, kurį susirinkusiems dovanojo vilnietės Ingrida Rupaitė (smuikas) ir Roma Jaraminaitė (violončelė). Jos grojo baroko, romantizmo ir vėlesnių laikų kompozitorių kūrinius.

Visi šventės dalyviai gavo muziejaus dovanų – jubiliejinį leidinį su 2023 m. kalendoriumi, o muziejininkė Agnė dar pakvietė pasivaikščioti po muziejaus erdves ir apžiūrėti parodą tema „10 metų – 10 eksponatų“.  

Neapseita, žinoma, ir be jubiliejinio torto, šiltų pokalbių prie arbatos, kavos puodelio.

P. S. Keletas minčių, uždarius muziejaus duris. Manau, ir tą jau esu sakęs, reikėtų galvoti apie nuolatinę ekspoziciją, skirtą itin tragiškam šalies ir rajono istorijos laikotarpiui – pokariui, partizaniniam judėjimui. Kol dar yra jį menančių žmonių, kurie surastų daiktų, dokumentų, nuotraukų iš to laikotarpio. Reikia tik kreiptis, paprašyti. Kai prieš keletą metų panašų prašymą išspausdinau laikraštyje, gavau nemažai autentiškos medžiagos: partizanų dokumentų, nuotraukų, jų leistų, spausdinimo mašinėle rašytų, laikraščių. Jie gali tapti pirmaisiais naujos parodėlės (pradžioje) eksponatais. Dar turiu storą aplankalą originalių (ne kopijų) dokumentų, dienoraščių ir nuotraukų apie pokariu Ignalinos vidurinėje mokykloje veikusią mokinių pogrindinę organizaciją, surinktą tiek mano, tiek a. a. kolegos Mamerto Krapausko. Kartą bandžiau pagal rankose laikytą įvairią archyvinę medžiagą suskaičiuoti, kiek iš dabartinės rajono teritorijos buvo tuomet išėjusių į mišką. Suskaičiavau apie 730. Manau jie verti, kad būtų prisiminti.

Labai gerą ekspoziciją šiuo klausimu turi Švenčionių „Nalšios“ muziejus. Gal planuojam parodą iš jo fondų, tarkim, kitą gegužę, kai šio mėnesio penkioliktą dieną švenčiama partizanų pagerbimo diena?

Manau, kad muziejui reikia daugiau darbuotojų, dar bent vieno, kad savo 20-metį įstaiga pasitiktų dar su solidesniu muziejaus turiniu. O tai jau savivaldybės garbės reikalas.      

Autoriaus ir www.ignalina.lt nuotr.