Skip to content

Kai širdis nesiliauja klausyti gimtinės šaukimo

Sigita TELYČĖNAITĖ

Nežinia, kas mus kviečia namo?.. Gal protėvių medžiai ar žydras dangaus lopinėlis, po kuriuo užsimezgė mūsų gyvastis, kuris vėliau tapo vaikystės langu į neaprėpiamus žvaigždynų tolius ir į mūsų sparnuotas svajones. Sunkiai nusakomas žodžiais gimtinės šauksmas, visomis įmanomomis formomis primenantis save ir, bėgant metams, netylantis mūsų širdyje.

„Žmogus į namus – Dievas į namus – gimtinėje sutikdama svečius, sako Juozapota Laimutė TERLECKAITĖ-MICKEVIČIENĖ. Krivasalio sodžius jai lieka švenčiausia likimo dovana, skaidrių prisiminimų ir ramybės šaltiniu.

Prieš keletą dešimtmečių kaimo kapinėse Laimutė susitiko kunigą Joną Lauriūną. Tuomet dvasininkui karštai pasakojo apie Krivasalį, apie tėviškę, į kurią vis sugrįžta… O J. Lauriūnas, įdėmiai išklausęs, pataisė ją – ne tėviškė, o gimtinė. Ir būtent šitas žodis prigijo jos širdyje visam likusiam laikui.

Jau daugelį metų krivasaliečiai ir atvykstantys svečiai ieško kelio į buvusius Antaninos ir Vytauto Terleckų namus, naujai atstatytus po gaisro 1983 m. Čia šiltai sutinkami visi atvykėliai su įvairiausiais rūpesčiais, vyksta Krivasalio šventės, giminių ir klasiokų suėjimai, mielai sutinkami dvasininkai, menininkai, politikai, mokslininkai… Gal likimo ranka ir krivių salos dvasios nukreipė Laimutės gyvenimo kelią tokia linkme? O gal širdies balsas susišaukė su gimtinės balsu?.. 

Tėvas Vytautas Terleckas mirė nesulaukęs net 50-ties, visi darbai liko mamai Antaninai ir  – visas pulkelis vaikų – trys mergaitės ir trys berniukai. Laimutė – jauniausia iš seserų, teigia, kad apie savo pirmąjį vardą Juozapota sužinojusi jau tik paaugusi. Krivasalio pradinėje ją šaukdavo – Laimė… Nuo tų akimirkų nutekėjo laiko upės ir tik prisiminimuose jau sugrįžta brangiausių žmonių šypsenos, sakyti žodžiai, atmintyje įsirėžę jų išėjimai.

 „Mama buvo dainininkė, giesmininkė, mokėjo visus darbelius. Su mumis, visai nedideliais, keliaudavo į bažnyčią, kas šalia sijono, kas ant rankų. Taip ir užaugome apsupti jos rūpesčio ir globos. Studijų laikais, Vilniuje, visi glaudėmės prie Antano, kuris padėdavo visiems giminaičiams ir kraštiečiams, kuo tik galėdavo, kaip sugebėjo. Terleckų pavardė anuomet sukeldavo giminėje vienokių ar kitokių problemų, bet laikui bėgant, viskas prisimiršo, kaip ir nieko nebuvus. Baigusi buhalteriją, didesnę aktyvaus amžiaus dalį paskyriau Rokiškio kraštui, kur sutikau daug nuoširdžių, ramių žmonių, bet Gimtinė visada šaukė. Kai dėl nelaimingo atsitikimo sudegė tėvų namai Krivasalyje, prisimenu, kaip mama vaitojo – kai numirsiu, iš kur išneš mano karstą?.. Nežinau, ar tų žodžių jėga, ar kažkas kitas stumtelėjo sprendimui – atstatyti namus! Visais laikais tokios statybos buvo nelengvos, teko nemažai pavargti, kol gimtinės židinys įsižiebė iš naujo“, – pasakoja Laimutė Mickevičienė. Ir neverta klausinėti – kam ir kodėl tokie vargai? Slėpininga gimtinės trauka lydi daugelį per gyvenimus, protėvių šaknys tvirtai riša prie gimtosios žemės pėdos, atverdamos galimybes žmogui geriau pažinti save patį. 

„Tik netekus mamos, supratau, kiek gero nespėjau padaryti jai, kiek šiltų žodžių dar nepasakiau. Eidama per laiką, regėdama išėjimus, suvokiu – kai viską atleidi visiems, išeiti nesunku. Bet gilus mirties slėpinys, privalėtų jį gaubti ne išgąstis, o sukaupta išmintis ir gebėjimas susitaikyti su pabaiga, kaip su neišvengiamybe. Dviejų gyvenimų niekas negyvensime, todėl sugebėkime džiaugtis šia diena, priimti visą ir būti dėkingais už Aukštybių dovanotus likimus“, – versdama motinos albumą, dalinasi Laimutė sukaupta patirtimi. 

Geroji giminės židinio kurstytoja Laimutė (artimųjų vadinama tik gražiausiais vardais ir epitetais, jai suėjimuose dėkojama už supratimą, paramą, meilę, globą, asmeninį žmogiškos tvirtybės pavyzdį) toliau kantriai darbuojasi gimtinėje – grėbdama lapus, genėdama medžius, rinkdama nukritusius obuolius ir laukdama atvykstančių – giminaičių, pažįstamų, bendraminčių ar dvasia artimų svečių į Krivasalį. Ant lininės staltiesės čia kvepia pyragas iš antaninių obuolių, prie krikšto, po tėvelių portretais ilsisi kanklės, tarsi laukdamos reikiamų rankų ar tinkamo laiko naujam skambėjimui. 

Jau tapo tylia tradicija, kad kasmet, prieš Vėlines, krivasaliečiai į Laimutės kiemą neša aukas, už kurias namų šeimininkė Linkmenų bažnyčioje užsako šv. Mišias ir meldžiamąsi tuomet už visus Krivasalio kaimo mirusiuosius. 

„Maldų niekada nebūna perdaug. Metams bėgant supranti jų jėgą ir prasmę. Laikui pavaldūs esame visi. Todėl nelieka nieko kita, kaip susitaikyti ramybėje su viskuo ir iki paskutinės akimirkos dalytis gerumu, kuriame sutelpa mūsų meilė ir visos kitokios pažintos prasmės“, – liudija Juozapota Laimutė iš gimtojo Krivasalio.

Autorės nuotr.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje