Kristina Skrebutėnienė (1855–1943), liaudies dainininkė, neretai tituluojama pirmąja Lietuvoje dainų karaliene pagal užrašytų iš jos dainų skaičių.  Kodėl ši pavardė turėtų patraukti daugybe reginių prisotinto šiandieninio žmogaus dėmesį? 

Pirmiausia todėl, kad Kristina – unikalus pavyzdys žmogaus, kuriam daina teikė dvasinės stiprybės ir padėjo išgyventi sunkiai mums įsivaizduojamus gyvenimo išbandymus. Tai Lietuvos pakraščio neišsenkamos stiprybės simbolis, paribio kultūros atstovė, mokėjusi ir lenkiškų, ir gudiškų dainų. Jos gyvenimo įvykiai talpina savyje nesuderinamas priešybes: dainų karalienė ir akla elgeta, su dukra Albina  klajojanti Pirmojo pasaulinio karo nusiaubtais Lietuvos takais ir dainomis arba giesmėmis užsidirbanti duonos riekę. Rūpestinga motina, viską dariusi dėl savo vaikų, nuo penkiasdešimties metų apakusi, bet ir tada laukuose dirbusi,  ir akla senutė, pas dukteris ant pečiaus beverpianti nesibaigiantį pakulų kuodelį, senatvėje dažnai ujama, skaudžiai jaučianti savo nereikalingumą. Ir dar viena labai svarbi, likiminė priešybė: bebaigianti aštuntą dešimtį senutė, atrodžiusi kaip vargo kamuolėlis, ir jaunas tautosakos rinkėjas Juozas Aidulis, per pusantro mėnesio su muzikologu Juozu Jurga užrašęs ir pagarsinęs iki tol Lietuvoje negirdėtą lobį – apie 500 tautosakos vienetų. Iš atminties ištrauktų. Tad kokios stiprybės ir kokio talento būta šios moters?

Šią mįslę Didžiasalio „Ryto“ gimnazija bando įminti jau keturiasdešimt metų: 1982 m. rugsėjį-spalį su mokiniais lankėmės pas jos dukterį Albiną Skrebutėnaitę, aštuoniasdešimt dvejų senutę, kuri glaudėsi pas sesers Juzefos dukterį Gertrūdą Taluntienę Didžiasalio kaime. Pasak J. Aidulio, dukters balsas stebėtinai priminė motiną Kristiną. Tada pavyko įrašyti jos vaizdingą pasakojimą apie  savo gyvenimą ir septynetą dainų bei pasaką. Nutarėme surengti ir vakaronę K. Skrebutėnienei bei J. Aiduliui pagerbti, nes 1984 m. kaip tik suėjo penkiasdešimt metų, kai varganoje Kuksų kaimo trobelėje akla dainininkė žengė į savo šlovės kelią, kuriuo gyva būdama taip ir neturėjo progos pasidžiaugti. 

Iš Kristinos giminių į pirmąją vakaronę pavyko atsigabenti tik Albiną Skrebutėnaitę. Vakaras prasidėjo nuo įrašo: leidome Albinos mums padainuotą dainą „Ak, varge varge, / Vargeli tu mano, / Kadu aš tavi / Senutė išvargsiu?“ Ji, ašarą braukdama, paklausė: „Niaugi itai mano momutė gieda?“  Paskui, mokinių palydėta į sceną, Albina padainavo, o vakaronės metu buvo pasakojama apie Kristinos gyvenimą, jos dainas dainavo mokiniai. Neužmirštami to vakaro įspūdžiai ne tik dėl žiūrovų ar garbių svečių gausos, bet pirmiausia turbūt dėl to, kad pirmąkart taip ryškiai ir stipriai per senąsias liaudies dainas Didžiasalyje tarsi į vieną kumštį susitelkė lietuvybė. Nuo tų metų būtent  mokykla tapo tautiškumą vienijančia ir telkiančia grandimi ir iki šiol stengiasi tą savo misiją paribyje išlaikyti. O kiek puikių mokinių per mokyklos gyvavimo dešimtmečius lietėsi prie dvasinio Kristinos palikimo! Pirmojoje vakaronėje dainavo Jolanta Jankauskaitė (dabar Narbutaitienė), Sigita Telyčėnaitė, Kęstutis Drūteika, Vaidas Utka, Ramunė Žurauskaitė, Nijolė Gudelytė, Sigita Mačiolytė (dabar Panavienė), Rūta Basijokaitė, Dalia Jasiulionytė, Zita Čelnaitė… Visų nė neišvardinsi. Nuo pirmosios vakaronės susitelkė ir stipri mokytojų  organizatorių komanda su tuometiniu direktoriumi Tadu Jarmuška, pavaduotoja Elena Umbražiūniene, istorike Maryte Misiūniene.

Tuo laiku paženklinome ir K. Skrebutėnienės kapą Pivorų kapinėse. 1987 m. lapkritį Vilniaus Dailės instituto studentai su folklorinio ansamblio vadovu Jonu Trinkūnu pastatė ant jo ąžuolinį koplytstulpį, kurio atidengime dalyvavo ir mūsų mokykla, o paskui aktų salėje buvo surengtas koncertas dainų karalienės atminimui. 

Bet metai greit bėga, stendas Kristinai Skrebutėnienei mokyklos muziejuje ne kasdien aplankomas ir aptariamas, o ugdytinių kartos keičiasi. Todėl 2000 m. rudenį su mokiniais surengėme dviratininkų ekspediciją dainininkės keliais, aplankėme jos gimtąjį Sekonų kaimą, Kuksas, kur ji nutekėjo, pakalbinome ten gyvenusius žmones ir parengėme lankstinuką. O tų metų vakaronėje „Nutolę, bet nenutilę“, vėl skirtoje dainų karalienei ir ją atradusiam J. Aiduliui, jau sulaukėme daininkės gentainių: dalyvavo jos anūkės Gertrūda Taluntienė, Aldona Radžiūnienė, Irena Talijūnienė, proanūkė Nijolė Taluntytė ir proproanūkė Karolina. Nuo to laiko anūkės Gertrūda Taluntienė ir Aldona Radžiūnienė tapo nuolatinėmis mokyklos bičiulėmis bei renginių dalyvėmis. Naujas gabių ir imlių mūsų mokinių būrys su džiaugsmu dainavo Kristinos dainas. Gausų jų būrį į sceną atvedė charizmatiška pradinukų mokytoja Aldona Misiūnienė, ilgus metus vadovavusi etnografiniam būreliui, prie kurio prisidėdavo ir mokinių tėvai, ir seneliai. 

Po penketo metų, 2005 m., vėl grįžome prie Kristinos dainų vakaronėje „Mūsų krašto dainos ir dainininkės“. Čia jau pradėjo kilti gabių vedėjų Irmanto ir Orintos Mikulėnų žvaigždė. Šiame vakare lankėsi ir mūsų kraštietis, žinomas  žurnalistas Bernardas Šaknys, dar 1973 m. „Jaunimo gretų“ žurnale priminęs Kristiną Skrebutėnienę ir tada apgailestavęs, kad mokyklose šis vardas nežinomas. Vakaronėje jis džiaugėsi, kad svajonė išgirsti mokinius dainuojant Skrebutėnienės dainas išsipildė.

Apie šią dainininkę kalbėjome ir savo meninėje programoje „Žodžiai iš paribio“, kurią rodėme 2012 m. Vytauto Landsbergio fondo konkurse bei laimėjome III vietą. Jos nuostabi daina skambėjo ir kitame šio fondo konkurse 2014 m. Mūsų programa „Godos apie Vilnių ryčiausiam Lietuvos pakrašty“ taip pat įvertinta III vieta, o dainą „Žalioj girioj girelėj“ atlikusi neprilygstamoji Raminta Čepulytė ją dainavo dar ne kartą. Ji skambėjo ir Ignalinos krašto muziejuje 2015 m., mokyklai ten pristatant Tverečiaus kraštą, ir tais pačiais metais rengtoje vakaronėje „Akių tamsoj, širdies šviesoj“. Tada minėjome 160-ąsias Kristinos Skrebutėnienės metines, o vakaronėje dalyvavo tuometinis kultūros ministras Šarūnas Birutis, kuris gimnazijai įteikė ministerijos padėką už etnokultūros puoselėjimą. Tais pačiais metais gimnazija rašė projektą K. Skrebutėnienės kapavietės sutvarkymui. Rudenį Pivorų kapinėse gimnazijos organizuotame minėjime bei kapavietės šventinime dalyvavo ir tuometinis meras Henrikas Šiaudinis.

O jau minėta Ramintos atliekama daina džiugino ir gausiai susirinkusius  keturių savivaldybių atstovus Paliesiaus dvare 2017 m. švenčiant Kovo 11-tąją, ir gimnazijoje priiminėjant Rytų Lietuvos mokytojus. 

Einant Kristinos pėdsakais būtina pridurti, kad 2012 m. mūsų mokinė Kristina Šunevičiūtė keletą kartų lankėsi pas dainininkės anūkes Gertrūdą Taluntienę ir Aldoną Radžiūnienę bei užrašė jų prisiminimus apie senelę, įrašė nemažai dainų. Šis didelis jos darbas buvo įvertintas II vieta Jaunųjų kraštotyrininkų darbų konkurse bei III vieta šalies Jaunųjų filologų konkurse. 

Pandemijos laikotarpiu 165-osioms Kristinos metinėms išsamią ir turiningą virtualią parodą Ignalinos viešosios bibliotekos svetainėje parengė buvusi mūsų mokinė, pirmosios vakaronės dalyvė, gimnazijos ir Ignalinos viešosios bibliotekos Didžiasalio filialo bibliotekininkė Gintarė Jurgelėnienė. Tą puikią parodą galima aplankyti Viešosios bibliotekos tinklalapyje. O mūsų  gimnazijos muziejaus lankytojai visada supažindinami su šios įstabios moters gyvenimu. 

Labai smagu, kad Ignalinos krašto muziejus ketina parengti leidinį apie K. Skrebutėnienę, o rugsėjį gimnazijoje dėl to lankėsi muziejininkė Agnė Galatiltienė. Jai perduota pluoštas mūsų sukauptos medžiagos. 

Negailestinga laiko tėkmė į Anapusybę jau nusinešė ir Aldoną Radžiūnienę, ir Gertrūdą Taluntienę, ir daugybę Didžiasalio šviesuolių, puoselėjusių liaudies dainą ir tradicijas. Tai neišvengiama. Bet širdy šviesu dėl to, kad susitelkę sugebėjome daug ką užrašyti, sukaupti, neišbarstyti to mūsų proprotėvių palikimo, kad vis dėlto yra dalykų, kurie atlaiko šimtmečių išbandymus ir lieka gyvi. Taip yra ir su Kristinos dainomis.