Sunkūs debesų laivai vėl neša rudeninį lietų į mūsų žemę, o lapų paklotės vėl tiesiasi po kojomis šnarančiais prisiminimais. Metų laikai suka nestabdomą savo ratą, ir mes, nuolankiai paklusdami jų valiai, kol galime, nesustojame. Kaimo keliuose daugėja transporto, šurmulio, iš pavargusių miesto gatvių gyvieji skuba garbinti Visų Šventųjų ir lankyti Mirusiųjų miestų. Gyvenimo prisilietimas prie mirties visada subtilus reikalas, kuriame laiko reikalavimui nusilenkia visi – maištininkai, karaliai, išminčiai, nesusivokusieji ir paklusnieji. Kol šalia gyvi tėvai, rodos, kad nematoma siena esi apsaugotas nuo pasaulio žiauraus trapumo ir dar ne laikas esminei ataskaitai, bet jiems iškeliavus į Amžinybę, pojūčiai keičiasi, kinta buvimo samprata ir prasmės paieškos. „Mirtis – kiekvieno žmogaus neišvengiamybė“, – sako Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos kunigas Marijonas Savickas, su kuriuo tradiciškai susitinkame prieš metines šventes, pakalbėti apie žemiško kelio prasmę.

„Dešimtmečiais nusistovėjęs paprotys, lankyti artimųjų kapus šiomis dienomis, lieka nepajudinamas. Gerai, kad tokiame skubėjime žmonės randa laiko atvažiuoti į tėviškę, apkabinti, likusius gyvuosius, prisiminti ir melstis už mirusius. Viskas keičiasi, kaimai miršta, žmonių mažėja, todėl labai svarbu, kad brangiais širdžiai lieka Visų Šventųjų ir Vėlinių dienų papročiai. 

Išėję kaimai išsinešė daugelį tradicijų, laiko reikalavimai pakoregavo pačias laidotuves. Jei ankščiau, mirus žmogui, jis būdavo šarvojamas savo namuose, dažniausia, kaimynystėje buvo valgomi gedulingi pietūs, o kaime visi žinodavo tokias šeimininkes, kurios triūsdavo visose laidotuvėse ir vestuvėse, tai dabar, mūsų patogumui, dirba firmos, teikiančios reikalingas paslaugas. Medinius ir metalinius kapinių kryžius pakeitė kitokie paminklai ir marmuro plokštės. Nebeliko sodintų gėlių darželių mirusiems atminti, nes nebeliko gyvųjų tokių kapų priežiūrai kaime. Kiek maištautume prieš patogesnius pasikeitimus, juos diktuoja susiklosčiusios aplinkybės“, – sako dvasininkas, apgailestaudamas, dėl mirštančio provincijos gyvenimo. 

Kalbėdamas apie asmeninį požiūrį į žmogaus gyvenimo pabaigą kunigas akcentuoja, kad daugelį metų, tarnaudamas pašaukimui, susitaikė su neišvengiamumo išgyvenimais, bet labai skiriasi santykis su mirtimi, kuomet ji paliečia artimuosius. Esame niekas neapsaugotas nuo netekties skausmo.

„Kol gyvi, privalome prižiūrėti artimųjų kapus, puoselėti protėvių tradicijas, atmindami, kad per jas perimame amžių išmintį ir mokomės kitokios ramybės, kurioje, suvokdami savo pažeidžiamumą, galime gėrį spinduliuoti aplinkiniams. Gyvenimo pabaigoje visi palieka materialaus pasaulio dalykus, o vertinami pagal nuveiktus darbus. Visi Šventieji ir Vėlinės gyvuosius kviečia stabtelėti skubėjime, įsiklausyti į tylą, kurioje vyksta susitikimai su Aukščiausiu, tuomet atsiveria kitoks, gilesnis pažinimas mūsų protėvių palikimo, kitaip į mus prabyla gimtinės žemė. Išmokime sustoti tokiomis akimirkomis“, – ragina kunigas M. Savickas, primindamas, kad šv. Mišios už mirusius ir kapų lankymas vyksta per visą Oktavą (aštuondienį), ir vyksta per visus metus.  

Už išeities gelmės – 
Visi prisiminimai.
Ir juokas, ir kalba
Prabėgusių dienų.
Ir viskas, kaip kadais –
Po virpančiais žvaigždynais,
Prie trupinio prasmės –
Su rytu virš rugių.

Autorės nuotr.