Ignalinos rajone yra dvi seniūnijos, kurios turi daugiausiai reikalų su turistais ir lankytojais. Tai Ignalinos (kaimiškoji) ir Linkmenų seniūnijos, todėl jos kur kas dažniau papuola į akiratį. Šiandien ir vėl pagalbos šauksmas nuvedė į Linkmenų seniūniją. 

Vasaros istorija

Dar praėjusią vasarą rašėme, kai rajoną apskriejo žinia, kad Ginučių kaime gyventojas suniokojo pradėtą remontuoti tiltą per Srovės upę. Istorija buvo kitokia, nei išgriaudėjo ją šalies dienraščiai ir nacionalinis transliuotojas. Taip jau nutinka, kai nesigilinę į situaciją pagal sutartis perkami „informacijos skleidėjai“ paskelbia vienpusę istoriją. 

Tuomet rašėme: „Iš lūpų į lūpas keliaujanti pagražinta ir padailinta žinia vis stipriau apsipina istorijomis. Tad pradžiai norime skaitytojus nuraminti, kad šioje istorijoje žmonės nenukentėjo, nuo pasaulio nei vienas nėra atskirtas ir judėti gali nevaržomai (…).

Nuvykus prie tilto, tą pačią akimirką nuo stovyklavietės pusės atgriaudėjo motociklininkai, paskui atėjo ir seniūnaitis Donatas Brukštus. Seniūnaitis patikino, jog jau būtų antrą kartą dalyvavęs šio tilto remonte, deja… (…). „Čia, šalia tilto, sodybą turintis vilnietis dar atėjęs pažiūrėti, kaip dirbame, pasisiūlė tiltą baltai nudažysiąs, o vakare, visiems išvykus, nupjovė tris iš penkių devynmetrių rąstų, laikiusių visą konstrukciją. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Aišku, suprantame visi, kad vargina nuolatinis mašinų važinėjimas, ypač kai čia keliukas siauras, o namai prie pat kelio, bet juk taip niekas nesprendžia problemų. Šiaip tai yra blogai, kad navigacija kažkodėl veda ne asfaltu, o šiuo senuoju keliuku, kuris nėra pritaikytas dideliam srautui ir kelia nepatogumų vietos gyventojams“, – sako seniūnaitis. 

Kalbėdamas apie rąstų nupjovimo priežastis, doc. Dalius Vrubliauskas užsiminė, kad jų yra net kelios ir jos kaupėsi ilgus metus. „Prieš porą metų – datą reikia patikslinti, bet tai buvo pandemijos pradžioje – visi šios Ginučių gatvės gyventojai surinko parašus ir kreipėsi į rajono savivaldybę prašydami, kad būtų imamasi eismo saugumo priemonių, pasatyti greitį ribojantys ženklai. Bet mums atrašė, kad nėra techninių galimybių mūsų norams įgyvendinti. 

„Tiltas, apie kurį kalbame, galėjo likti tik dviratininkams ir pėstiesiems. Taip būtų buvę teisingiausia net ir saugumo atžvilgiu. Bet toks, koks jis buvo, jokiu būdu negalėjo būti eksploatuojamas. Jei tiltas būtų tik pėstiesiems ir dviratininkams, tai automobiliais vieni važiuotų viena puse į namus, kiti – kita, o turistams lieka  puikus kelias pamiške. Tiltas buvo senas, nestabilus, linguojantis ir siūbuojantis. Jei padedi kavos puoduką ant turėklo, pravažiavus automobiliui, jis nukrenta. O taip neturėtų būti. Jums gal sunku įsivaizduoti, kas čia dėdavosi. Kažkodėl navigacija važiuojančius į Almajo stovyklavietę ar net vykstančius į Stripeikių bitininkystės muziejų veda būtent šiuo keliuku per kaimo vidurį. Iš kur žinome? Pilnutėlius vaikų autobusus vežantys vairuotojai tai patvirtino. Pro čia važiuoja motociklininkų grupės, o naktimis automobiliais siautėja „pratęsimo“ Ginučiuose (veikia kavinės ir pan.) ar gal ir kur nors toliau ieškantys tikrai nesąmoningi stovyklautojai iš Almajo stovyklavietės. Sausesnėmis dienomis mes, gyventojai, net laistome tą keliuką vandeniu, nes dulkių debesys nespėja sklaidytis. Toks tas turizmo grožis“, – liūdnai pasakoja Ginučių gyventojas.

Doc. Dalius Vrubliauskas – daugiau nei trisdešimt metų namus Ginučiuose turintis vilnietis, VGTU Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų, teorijos ir dailės katedros lektorius. D. Vrubliausko dėstomos programos: įvadas į architektūros projektavimą, architektūros projektavimas, koloristika, architektūrinė kompozicija, paminklosauga ir regeneracija, pastatų kompozicijos analizė, šviesos technika. Jis daugeliui girdėtas ir matytas TV ekranuose, jis rodytas ir Ignalinos TV reportaže apie Naujojo Daugėliškio šv. Joakimo ir Onos bažnyčios architektūrinį paveldą, vykstant Ignalinos viešosios bibliotekos projektui „Bažnyčių istorija žadina vaizduotę“. Architektas su studentais atlieka ir šios unikalios bažnyčios, paprastai tariant, architektūros inventorizaciją. Taigi, bent kol kas Ignalina aukštesnio lygio specialisto medinės architektūros srityje tikrai neturi.

„Šį tiltą jau kelis kartus vis „pakrapštinėdavo“ seniūnijos darbuotojai. Esu jiems minėjęs, kad tiltas nesaugus ir tik akimirka iki nelaimės, kai koks automobilis su žmonėmis ir visais tepalais įgrius į upelį. Manęs nieks negirdėjo. Kai dabar pradėjo remontą, vėl bandžiau prieštarauti, aiškinti, kodėl taip negerai. Paskutinis lašas buvo, kai pamačiau seniūnijos darbininkus tuos viduje sutręšusius rąstus iš išorės tepant antiseptiku Asepas. Negana to, kad tepimas šiuo atveju jau nebeturėjo prasmės, tai toks pavojingas aplinkai nuodas buvo tepant laistomas tiesiai į upę. Toks elgesys visomis prasmėmis yra barbariškas ir nusikalstamas tiek gamtos, tiek žmonių atžvilgiu. Iki šio veiksmo, dienos metu, kalbėjau su seniūnu Jonu Alekna ir darbininkais prie tilto ir pasakiau: „Padarykite naują, gerą tiltą ir aš jį pats baltai nudažysiu“. Jie girdėjo tik tai, ką norėjo girdėti, bet ne tai, ką aš sakiau. Ant viduje jau sutręšusių rąstų ketino dėti medieną, kad būtų puiki terpė veistis grybeliui ir vėl leisti važiuoti tiltu turistams, vaikams į ekskursijas. Aš turėjau visa tai stebėti ir laukti, kol nutiks nelaimė, o tada pasakyti, kad aš žinojau, jog taip ir bus? Mano, kaip žmogaus pareiga – stabdyti darančius pikta tiek žmogui, tiek gamtai. Jei to nedarysiu, matydamas ir žinodamas apie galimas pasekmes, darysiu nusikaltimą. Nenorėjau būti gamtos niokojimo ir nelaimių bendrininku…“, – teigė D. Vrubliauskas. 

Šią istoriją priminiau sąmoningai. Skaitydami toliau – viską ir patys suprasite. 

Medinų kaimo istorija

Toje pačioje seniūnijoje, vos už 3 km nuo Linkmenų seniūnijos centro, šalia kelio, vedančio į Uteną, glaudžiasi iš toli beveik nepastebimas, bet labai jaukus Medinų kaimas. Jo istoriją, perpasakotą a. a. Marijos Palikšienės, sudėliosiu jums kitą kartą, o šįkart apie didžiulį kaimo skaudulį noriu paskelbti visiems. Ir ne todėl, kad kažkam norisi verkšlenti, anaiptol, šiame kaime visi viską aktyviai ir organizuotai daro patys, kiek leidžia įstatymo raidė. Problema dėl kurios kenčia šie žmonės nėra paprastai išsprendžiama, o gyventi juk norisi taikiai ir ramiai. 

Pradėsiu nuo to, jog dar 2014 m. Medinų kaime susibūrė Saugios kaimynystės grupė. Pasak rajono policijos komisariato pareigūnės Jurgitos Zenkuvienės, tai viena aktyviausių grupių rajone, paskui kurią vos spėja patys policijos pareigūnai. „Juokas juokais, bet iš tikrųjų ši Medinų saugios kaimynystės grupė motyvuoja ir mus pačius. Bendruomenės žmonių sąmoningumas, aktyvumas ir pareigingumas bei noras vis naujos informacijos yra labai įkvepiantis. Nepaisant visų džiugių dalykų, yra problema, kurios mes negalime išspręsti, bet vienokius ar kitokius žingsnius kartu padarėme. Žmonių problemą pristatėme seniūnui Jonui Aleknai ir suorganizavome bendrą visų susitikimą“, – pasakojo J. Zenkuvienė. 

Kaimo žmonių teigimu, problema – senas keliukas, vingiuojantis per kaimą iki pat ežero, šalia kurio įsikūrusi kaimo turizmo sodyba ir įrengtos poilsiavietės. „Jūs tik pažiūrėkite. Kažkada šis siaurutis keliukas, vingiuojantis pasieniais tarp namų, buvo skirtas arkliukui su vežimu pravažiuoti, o žmonės prasimanė ir autobusėliais judėti, ir net priekabas su baidarėmis tempti, o ir greičio nepaiso nei vienas. Šis keliukas eina per mano namų valdą: vienoje jo pusėje yra vieni pastatai, kitoje – kiti. Tai į verandą ir sandėliuką bei terasą net akmenų priskraidina iš po ratų. Tai anūkų vos nepartrenkė, vasarą grėbianti žolę kaimynė vos išsigelbėjo. Nelaimė bet kurią akimirką gali užklupti. Patys juk matote: keliukas siauras, labai vingiuotas ir dar su įkalnėm ir nuokalnėm, todėl ir matomumas prastas, ir garsas išsisklaido tarp pastatų“, – pasakoja Onutė. 

Atrodo, problema išsprendžiama vienu mostelėjimu. O tiksliau, jei kiekvienas vairuotojas bent truputį pagalvotų apie kitus, galėtų iki to paties ežero nuvažiuoti kitais keliais, kurių yra net du. Nejau taip norisi lipti žmonėms per galvas? 

Įdomus sutapimas. Medinų kaimo žmonės kreipėsi į rajono savivaldybę raštu, kaip ir Ginučių kaimo žmonės, maždaug prieš dvejus metus. Atsakymą, kaip ir ginutiškiai, gavo tokį patį: nėra techninių galimybių ką nors keisti. 

Žmonės rankų nenuleido. Jie ieško kitų būdų ir, tiki, kad drauge su geranoriškais policijos pareigūnais ras išeitį. 

Į Saugios kaimynystės grupės suorganizuotą susitikimą atvykęs seniūnas Jonas Alekna jau buvo atlikęs namų darbus. „Kaip tik vakar susitikau su Saugaus eismo komisijos nariu, policijos pareigūnu Kazimieru Leleika ir aptarėme galimus variantus. Iš tikrųjų, mintis automobilių srautus nukreipti kitais dviem esamais keliais, paliekant tik pravažiavimą vietos gyventojams. Su šiuo prašymu kreipėmės į Saugaus eismo komisiją ir tikimės palankaus žmonėms sprendimo“, – sakė seniūnas J. Alekna. 

Vien pasitikėti turistų, baidarininkų ir poilsiautojų supratingumu būtų gal naivoka tiek Ginučių, tiek Medinų kaimų gyventojams. Rajono savivaldybei jie nelabai rūpi. Tačiau susibūrus visai „talkininkų“ komandai, bent jau ledai pajudėjo, o netrukus gal ir visai ištirps, drauge su pavasario vandenimis išplukdydami visas negandas ir sunkumus. 

Pasakojimus apie Ginučius ir Medinas dar tęsime, papasakosime, kokie sprendimai priimti ir kokių permainų pasiekta drauge. 

Būkime kantrūs ir išmintingi! 

Autorės nuotr.