Kapų lankymas tęsiasi visus metus, bet gyvenimo ir mirties filosofija daug aštriau prabyla į mus per aštuondienį, kada visuotinai meldžiamasi už mirusiuosius, ir mes kiekvienas peržvelgiame savo viduje turimas mažas, individualias kapinaites.

Požiūris į mirtį, o jei dar intymiau, santykis su ja – labai sakralus, asmeniškas, paveldėtas iš protėvių genų. Visi esame labai skirtingi, bet mirtis suvienodina vargšą ir turtuolį, išminčių ir kvailį, jauną ir seną priimdama vienodai į savo glėbį.

Gyvenimo laikui bėgant, labiau atsiveria žinojimo langas, kuriame suprantame kas yra mūsų gimtinė. Tai kiekvieno išeities į šitą pasaulį taškas ir sugrįžimas per jį į Anapus. Negęsta sena tradicija laidotis savo gimtinėje, šalia artimųjų.

Kad gyvenimas ir mirtis sutinkami vienodai ir keliauja visada šalia vienas kito, eilinį kartą liudija žmonių pasakojimai. Ypač gyvenimo kasdienybė su nuolatiniu žvilgsniu į Amžino atilsio kalveles, keičia gyvųjų sampratą apie mirtį, nuramina baimes ir suteikia šioje būtyje kitokią ramybę, tokią, kurios linkima šv. Mišiose.

Mūsų rajone esantis Senosios Katinautiškės kaimas unikalus ne tik kupetiniu sodybų išsidėstymu, senaisiais klevais ar ąžuolais… Čia gyvenantys sodiečiai visada puoselėjo ypatingą ryšį su mirusiųjų pasauliu, kasdieną, per savo trobų langus žvelgdami į kaimo kapinaites, kaip į neišvengiamą dalį gyvenimo tėkmės.

Izolda Česūnienė jau 60 metų – Katinautiškėje. Kiekviena aplinkos detalė įsigėrė į jos esybę, dviejų pasaulių buvimas visiškai šalia, suteikė pilnatvės, ramybės, kažkokios jaukios šilumos gyvenimo prasmės regėjimuos. Tas tikrumas, kad niekur niekas nedingo, buvę kaimynai ir draugai ilsisi kaimo kapinaitėse, o realybė atskirta tik tvorele, I. Česūnienę lydi dešimtmečiais. 

„Nuolatos ateinu čionai. Apima nenusakoma ramybė, lengvumas ir tyla. Apeinu kapus, pasikalbu su kaimynais. Jie visi, kaip gyvi, mano atmintyje. Uždegu žvakeles ant tų kapelių, kurių nėra kam lanko. Sustoju beveik prie kiekvieno kauburėlio, žinau beveik visų čia besiilsinčių gyvenimų istorijas, dramas. Taip įpratau prie nuolatinio nebylaus bendravimo su mirusiųjų pasauliu, kad neįsivaizduoju kitokio gyvenimo. Mirtis – neišvengiamybė, kurioje pailsima nuo skubėjimo, viso, kas žemiška ir trapu. Joje yra nežinomybė, bet ne baimė. Būdavo, kad aplinkinių kaimų vyrai bijodavo naktį eitį pro mūsų kapinaites… Tik pasakysiu, kad reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų.

Mados keičiasi visur, rečiau lankantys artimųjų kapus deda plokštėmis Amžino atilsio kauburėlius. Kaip kam gerai, bet man, atrodo, kad nelabai reikalingas toks sunkumas ant velionio… Mes, gyvieji, ne visada žinome tinkamus atsakymus, kokie reikalingi ten, Anapus. Daug nepaaiškinamų slėpinių glūdi kito pasaulio suvokime. Prieš keletą dešimtmečių užėjo didelė audra, viesulas, kuris paguldė visus Katinautiškės kapinių medžius, bet… Bet nei vienas virsdamas medis nesužalojo nei vieno kryžiaus ar paminklo. 

Pabuvimas šalia mirusiųjų pasaulio suteikia nenusakomą ramybę, šiltą gyvenimo tikrovę, todėl nuolatos čia grįžtu“, – sako Senosios Katinautiškės gyventoja Izolda Česūnienė, užverdama kaimo kapinaičių vartelius ir jau, kaip brangių saviškių, kasmet laukdama visų atvykstančių lankytojų.

Nuotraukos autorės ir 15min.lt.