Nuo tų laikų, kai buvo paskelbtas ,,karas“ svetimžemėms (invazinėmis) rūšims, kovoje su jomis niekaip nepavyksta pasiekti teigiamų rezultatų. Prisiminkime istoriją su kolorado vabalu Lietuvoje, kuris pasirodė 1956 m., ar bene didžiausiu siaubu – invaziniu Sosnovskio barščiu, kuris pateko apie 1950 m. Daug kalbų, triukšmo, pagaliau  finansinių išteklių su tomis invazinėmis rūšimis išeikvota, o jos nesiruošia kapituliuoti. Dažnu atveju pati gamta susitvarko ir populiacijos po kuriuo laiko stabilizuojasi, o rūšys, galima teigti, tampa vos ne vietinėmis. 

Visi, besidominantys gyvąja gamta, itin medžiotojai, prisimena, kaip sparčiai plito ondatros (aklimatizuotos 1954 m.), eroduodamos vandens telkinių pakrantes, naikindamos jų augaliją. Dabar jų labai sumažėjo. Ir kanadinės audinės (1950 m.) buvo plačiai ir gana gausiai išplitusios, padarė savo ,,juodą“ darbą. Jos, besikryžmindamos su europine audine, šias praktiškai išnaikino, jų neliko ne tik Lietuvoje, bet ir buvusiame visame jų paplitimo areale. Buvo metas, kai kanadinių audinių galima buvo sutikti prie bemaž kiekvieno vandens telkinio. Paradoksalu, kad labiausiai smulkiajai faunai kenkia vietinės autochtoninės rūšys. Vilkai, lapės, akmeninės ir miškinės kiaunės, ūdros, pagaliau net mūsų nacionalinis paukštis baltasis gandras, kuris iš pievų ,,surenka“ viską, kas juda – nuo bestuburių iki kiškučių. Yra pranešimų, kad net gali sudoroti ką tik gimusius stirniukus. 

Bet grįžkime prie prognozuojamos didžiausios būsimos nelaimės mūsų smulkiajai faunai, kai galimai masiškai išplis meškėnai. Skambinama visais pavojaus varpais, nes esą jei bus leista prisidauginti, jie sunaikins visą ne tik antžeminę smulkiąją fauną, bet ir medžiuose perinčius sparnuočius. Kol kas berods jie daugiau paplitę Kuršių nerijoje. Pirmą kartą Lietuvoje pastebėti apie 2010 m., Kuršių nerijoje – 2013 m. Meškėnas yra katės dydžio, kuriuo tėvynė – Š. Amerika. Labai panašus į usūrinį šunį (mangutą). Gentyje – 7 rūšys. Paprastasis meškėnas yra visaėdis gyvūnas, prieš ėsdamas nuplauna grobį, žiemą užmiega dažniausiai medžių uoksuose, šiltą žiemą dažnai prabunda. 

Labai nemėgstamas dėl dviejų išdaigų. Pamėgęs žmonių kaimynystę, pridaro žalos smulkiems naminiams gyvūnams, daugiausia paukščiams. Bet reikėtų priminti, kad daugelis laukinių gyvūnų, kurie kadaise gyveno kuo toliau nuo žmogaus, dabartiniais laikais dreifuoja kuo arčiau jo gyvenamosios aplinkos, nes lengviau rasti maisto, prieglobstį nuo kitų plėšrūnų. Bet labiausiai ,,kariamas“ dėl to, kad naikina sparnuočius, kurie peri medžiuose, nes jie įeina į jo mitybos racioną. 

Jau minėjau, kokią žalą smulkiajai faunai daro kiti vietinės faunos gyvūnai. Medžiuose, krūmynuose perinčius paukščių kiaušinius bei jauniklius uoliai plėšia kėkštai, šarkos, net voverės, bet tai niekam neįdomu. Jeigu šalyje gyventų koks vienas kitas šimtas meškėnų, nemanau, kad stipriai sumažėtų smulkiųjų gyvūnų populiacija, palyginus su tuo, kiek pridaro žalos kad ir valkataujančios katės, benamiai šunys. JAV paskaičiuota, kad vien tokios katės sunaikina 2,4 milijardus paukščių, Lenkijoje – 135 milijonus, manoma, kad ir Lietuvoje ne vieną milijoną sunaikina be priežiūros slankiojančios katės. Tai tik vien katės, o kur dar dešimtys kitų paminėtų ,,mėgėjų“ kenkti smulkiajai faunai. 

Š. Amerikoje natūraliai gyvenantys paprastieji meškėnai ten neišnaikino vietinės smulkiosios faunos. Nemanau, kad koks pora šimtų meškėnų labai pakenktų ir mūsų smulkiajai faunai. Juolab, kad gamtoje yra kam stabdyti jų populiacijos gausėjimą, tai vilkai, ko gero ir lūšys. Nereikėtų užmiršti, kad dar Lietuvoje neuždrausta medžiotojų veikla. Kadaise meškėnai buvo medžiojami dėl kailio, steigiamos net jų fermos. Suprantama, izoliuotoje teritorijoje, tokioje, kaip Kuršių nerija, jų gausesnis išplitimas kenktų vietinei smulkiajai faunai. 

Beje, reikia pastebėti, kad Lietuvoje esanti žinduolių rūšinė sudėtis gana skurdoka, turime tik 67 rūšis, iš kurių 59 – vietinės. Jeigu neskaičiuotume pelinių graužikų, miegapelių, šikšnosparnių ir dar kelių retų gyvūnų rūšių, kurių net gamtininkai nepažįsta ir nėra nei matę, nei girdėję, tai vargiai surinktume 30 rūšių, kurias plačioji visuomenė pažįsta. Papildymas mūsų gana skurdžios faunos rūšimis, kad ir paprastuoju meškėnu, šakalu ar bandančiomis sugrįžti į mūsų girias ir miškus rudosiomis meškomis (kaip grįžo pas mus stumbrai), tikrai nieko tragiško neįvyktų, atvirkščiai, praturtėtų mūsų krašto bioįvairovė. 

Džiaugiamės, kad Lietuvoje ženkliai padaugėjo sparnuočių rūšių. Kai studijavau biologiją, mūsų krašte prof. T. Ivanausko buvo aprašytos 292 paukščių rūšys, o jau dabar užregistruota 400 rūšių. Man gaila kai kurių kolegų biologų, kurie rengia masines atakas prieš meškėnus, mat anie esą, jei tik leisime jiems gyventi mūsų krašte, žaibiškai sunaikins mūsų smulkiąją fauną. 

Shutterstock nuotr.