Skip to content

Poezija – hobis, lydintis per visus metų laikus

Sigita TELYČĖNAITĖ

O lemtie, 
Sudrumstus tyrą vandenį,
Užgesinus liepsną židiny.
Sugrąžink tikėjimą į širdį
Ir mažą kibirkštį,
Įžiebtą aukuro ugny.
Tenuaidi tavo
Sunkūs žingsniai
Ir išaušta dar viena diena.
Būk šviesi lemtis svajonių vingiuos.
Būk negęstanti liepsna! 

Rita DIKOVIČ

Stebuklai arba gražūs ir šviesūs netikėtumai dažnai mūsų laukia visai šalia. Kartais, rodos, kad jau pažįsti žmogų, supranti jo pomėgius, vertini talentą, gali apkabinti liūdesio akimirkomis, moki patylėti vienoje erdvėje. Deja, net Šventame Rašte sakoma, kad mūsų regėjimas labai ribotas, dalinis. Tikro regėjimo stygius nuolatos jaučiamas, kaip ir dvasinis alkis mumyse, kuriuo ieškoma meilės, supratimo, atjautos. 

Nostalgiški rudens vakarai, visgi, padaro savo gerą darbą, stumteldami prie židinio ugnies ir pakviesdami prie neperskaitytų knygų. Viena iš jų, jau kažkuris laikas, nekantraudama laukia manęs…

Prisipažinsiu – aš irgi laukiau pašaukimo akimirkos, kada rankos pačios ima, verčia impulsyviai kūrybos puslapius, o skaito – tik širdis. Todėl, neturėdama jokios išankstinės nuostatos, pagaliau atverčiu „Prigludus prie skubančio laiko“ autorės tekstus ir aiškiai suvokiu, kad Jos iki šiol gerai nepažinau. Kalbėjau su ja, klausiau, skaičiau atskirus poezijos fragmentus, bet tokio turinio neregėjau, nemačiau. Vakaro eilėraščiai plaukia vienas per kitą, mėgindami pasotinti žingeidumo horizontus, o kiekviename naujame puslapyje vyksta netikėtos kūrybinės jėgos akistatos. 

Autorė Rita DIKOVIČ kažkaip neplanuoja savo pirmosios poezijos knygos pristatymo. Labai santūrus žvelgimas į savo kūrybos rezultatą tapo savotišku stabdžiu autorės gyvenime. Kantri medikė daugelį metų rašė eilėraščius į po ranka pasitaikančius lapelius, užrašų knygeles, sąsiuvinius, kurių nemažos dalies neišsaugojo. Ir gal būtų buvę lemta jos kūrybai likti dūlėti stalčiuose, jei ne socialiniai tinklai… Išdrįsusi pasidalinti poezija su bendraminčiais, buvo pastebėta kauniečio poeto, redaktoriaus Gintaro Karlausko, pakeitusio autorės užsisklendimo nuostatas ir tapusio naujos knygos korektoriumi, maketuotoju ir viršelio nuotraukos autoriumi. Dabar, gal jaučiuosi suprantanti, kaip pažvelgė į nusiųstą poezijos visumą G. Karlauskas ir kokia jėga jį paskatino Ritos poeziją dovanoti skaitytojų ratui.

„Viltis – sukurta būti svajone, tapti eilėraščiu ir melodija“ – viltingai rašo autorė savo kūryboje. Keisdama gyvenimo metus ir patirtį, ji kantriai keliauja laiko labirintais, kuriuose išsaugo ne tik viltį, svajones, „palieka atvirus langus į pasitraukimą tylų“, primena, kad kiekvienam iš mūsų „duotas kelias, kurio gyvenimas nesusiaurina“. Autorės dvasiniai kūrybos mostai dvelkia stipriu individualizmu, neša „nuostabių minties perlų“, kviečia skaitytoją laisviau ir plačiau pažvelgti į kūrėjo matymo galimybes, charakterį ir dažnai savitai  „brūkštelėjamus“, tiesmukus savęs išsakymus.  

Tik turėdamas Ritos poezijos visumą savo rankose, skaitytojas gali suvokti – kokia jos kūryba? Kuo ji yra nepakartojama, stipri, savita. 

Mano metų branda –
Dar ne našta.
Dar plasnoja skrajūnė diena,
Dar neverkia vakarė žara
Ir širdy dar aš ne viena.

Nors pavasaris skuba žeme
Ir rudenys slegia naktis,
Mano metų branda – 
Dar ne našta.
Dar gyvena manoji VILTIS!

Ieškantiems naujų pajautimų poezijos knygose, rudenio vakarais tikrai verta atsiversti poezijos rinkinį „Prigludusi prie skubančio laiko“. Verta pažinti kraštiečių kūrybą ir pasidžiaugti kartu su jais.

„Poezija – mano hobis, lydintis per visus metų laikus. Mėgstu kitų autorių kūrybą, kurioje daug jausmingumo, meilės, gamtos grožio.

Grožėkimės mus supančia aplinka, turiningai nugyvenkime mums skirtas dienas, taip greit bėgančias nuo mūsų likimo durų“ – rašo poetė Rita Dikovič. Pažinkime jos poeziją.

Tatjanos Semionovos nuotr.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje