Skip to content

Evangelija ta pati ir mes – tie patys

Sigita TELYČĖNAITĖ

Ruduo nuima savo derlių, taip ir mūsų gyvenimo branda dovanoja kitokius būties suvokimus, kuriuose regime darbų prasmę ar kantriai einame link jos. Didėja patirčių skaičius, o nugyventos dienos išskaidrėjusios, tampa tikruoju ir nepamainomu turtu. Tokiomios nuotaikomis sklidini, kalbamės su Ignalinos dekanu kunigu Vidu Smagurausku, rytoj minėsiančiu gražią amžiaus sukaktį – penkiasdešimtmetį. Gal ne vidurį gyvenimo, o daug daugiau, kaip sako pats dvasininkas. Vertindamas dvasinę ramybę, pašnekovas nelinkęs sureikšminti asmeninės šventės, bet jaučiąs didelį dėkingumą visiems, padėjusiems eiti asmeninio pašaukimo keliu, visiems, prisilietusiems prie jo brandos ir pasirinkimų formavimo.

Beribis dėkingumas – tai visa, kuo galėčiau išsakyti nugyventus metus – sako kunigas, ir prisimindamas vaikystę, pasakoja apie pradžią.

„Užaugau Bernotų kaime. Tėvai – Ona ir Juozas Smagurauskai – dirbo kolūkyje. Esu dėkingas mamai, iš kurios paveldėjau maldos dvasią. Po visų dienos darbų, ji būtinai skirdavo laiko dialogui su Aukščiausiu. Kaip sakydavo mama, maldoje ji rasdavo poilsį ir atsigavimą nuo gyvenimo rūpesčių. Jei kurį sekmadienį mama nenueidavo į bažnyčią, visa savaitė jai atrodydavo nekokia, nenusisekusi. Iš tėvų išmokau darbštumo, išbaigtumo visuose darbuose. Vyresnis septyneriais metais už mane brolis anksti išvyko gyventi į miestą, todėl likau šeimoje, kaip ir vienas. Buvau mamos vaikas.

Į vaiko širdį ypač giliai įsirėžia sutiktų asmenybių paveikslai, todėl susitikimai su pirmaisiais mokytojais, jų šviesa užėmė ypatingą vietą mano gyvenime. Bernotų pradinėje mokė mokytojai Valiai, o Mielagėnų vidurinėje – klasės auklėtoja buvo Ona Bučelienė, apie kurią visi buvę mokiniai galėtume išsakyti daug pačių šilčiausių dėkingumo žodžių. Atmintyje išliko visos klasės kelionės – į teatrą, ekskursijos po istorines vietas, išvykos į gamtą. Auklėtojos pastangos įskiepyti gėrio ir grožio sampratą mumyse, neliko bevaisės, bevertės, jei po daugelio metų dar sugrįžta pačiais gražiausiais prisiminimais. Sutikta tikrai gerų mokytojų – I. Matkevičiūtė, V. Švarcienė, Aleksonienė ir visas būrys kitų, mums, kaimietukams, ugdžiusių ir stipriai praplėtusių mūsų pasaulėžiūrą.

Dvasinio pašaukimo kelias prasidėjo ankstyvoje vaikystėje, man tada, net nesuvokiant daug ko. Dar mažą, ikimokyklinuką, brolis nusivedė į bažnyčią, kur pats jau patarnavo kunigui. Palengva į patarnavimus šv. Mišiose įsitraukiau ir aš. Kunigas Vladas Černiauskas buvo griežtokas suaugusiems, bet vaikus mylėjo, bendravo gražiai ir savitai, kartais mus pavaišindavo saldainiais. Tarnystei atvykęs į parapiją kunigas Marijonas Savickas įnešė savo charizmos, naujų bendravimo ypatumų ir reikalavimų, savotiškai papildė būsimo pasirinkimo suvokimą manyje.

Kaip ir daugeliui paauglių, išgyventa atitrūkimai nuo bažnyčios, sumažėjęs noras aktyviai tarnystei anuomet. Bet mama pastebėjo mano kitimus, primindama apie maldos būtinybę gyvenime, taktiškai grąžino į pašaukimo kelią. Manau, kad ankstyvoje jaunystėje būtini tėvų patarimai, be kurių neužtenka jaunimui patirties ir elementaraus gyvenimo matymo, be tėvų išminties dažnai daromos esminės pasirinkimo klaidos. Kad pasirenku kunigystės kelią, tėvams pasakiau jau baigdamas vidurinę mokyklą. Mama suglumo, nors, manau, kad slapčiausiose maldose turėjo tokią mintį. Tėvas tapo nekalbus ir plačiau atsivėrė dialogui man jau studijuojant seminarijoje, kuomet atvažiavęs lankyti klausdavo – ar viskas gerai? Ar jautiesi savo vietoje?..

Kunigų seminarijoje gyvenome pagal REGULĄ – nuo skambučio iki skambučio, daug mokėmės įvairiausių dalykų, bendravome. Ypač šiltai draugavome su kraštiečiu Valdu Girdžiušu, Mindaugu Ragaišiu nuo Linkmenų. Sutiktos dvasininkų asmenybės stipriai įkvėpė ir koregavo mūsų jaunų pašaukimus. Iš seminarijos atmintyje liko tėveliukas, tėvelis Tamulevičius, Zaremba, Sigitas Tamkevičius, Robertas Grigas ir kiti. O nuo vaikystės lydėjo bendravimas su kunigu, vėliau tėveliu Antanu Simonaičiu iš Vosiūnų parapijos ir kitais kunigais. Jų išsakyti žodžiai, pastebėjimai ir patarimai ypač sugrįžta metų brandoje, o tada buvome jauni, pilni idealizmo, mąstėme kitaip.

Dvasininko tarnystė visais laikais – nelengva. Nuolatos esi pašaukimo rėmuose, nes negali būti kitaip. Dalini save, atiduodi, lauki atsakomojo ryšio iš parapijiečių. Kartais girdi, kad nusibodo kunigas, vienodos jo kalbos. Vis prisimenu dvasininką Igną Jakutį, kuris į tokias mintis turėjo savo atsakymą – o Evangelija ar keičiasi? Ji irgi lieka ta pati. Vaikystėje svajojau būti gydytoju, patiko baltas chalatas, bet supratau, kad bijau kraujo. Norėjau būti muzikantu, bet nuo tokio pasirinkimo kažkas sulaikė. Dvasininko kelias pateikė savus reikalavimus. Su dideliu dėkingumu žvelgiu į tuos nugyventus metus, dėkoju visiems sutiktiems bendraminčiams, bendrakeleiviams, auginusiems mane, brandinusiems, siuntusiems gyvenimo pamokas. Ačiū Aukščiausiam už sutiktus Žmones. Visiems – pažinusiems mane Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje, vėliau Pabradėje, Jašiūnuose, Visagine, Švenčionyse, Ignalinoje ir visų aplinkinių parapijų žmonėms. Labai viliuosi išlikti reikalingu pašaukime ateityje, kurios mums kiekvienam skirta tiek, kiek vienas Dievas težino. O branda duoda savus regėjimus ir pajautimus. Labai norėtųsi, kad visuomenėje nesumenkėtų ir nenusilptų dvasios jėga, kad Aukščiausio vedimas netaptų nereikšmingu žmogaus gyvenime.“

Autorė dėkoja kunigui Vidus SMAGURAUSKUI už atvirumo akimirkas, linkėdama ilgiausių ir prasmingiausių tarnystės metų Dievui ir žmonėms.

Nuotraukos iš asmeninio kun. Vido Smagurausko archyvo

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje