Skip to content

Kukli, bet neįkainojama dovana Kazokinės dvarvietei 410-ojo gimtadienio proga

Lina RAGINYTĖ

Sakiniai trykšta tarsi besiveržiantis iš po žemių šaltinis. Tiek daug susikaupė, tiek daug reikia pasakyti, perduoti, idant neatgultų užmarštin, kad nereikėtų gailėtis, jog praleistos progos ir galimybės. Subrendo mintys pakalbėti apie vietą, kurią kažkas nepelnytai nustūmė į paraštes, o kažkas rytą vakarą tyliai apgaubia maldomis ir dėkingumu. Tai – Kazokinės dvaro apylinkės. Ir kai Vėlinių (Ilginių) dieną pasiekė svarbiausioji žinia, supratau – jau laikas… Jį nustačiau ne aš ir net ne kiti šioje istorijoje dalyvaujantys žmonės. Laiką nustatė kažkas, kas yra aukščiau už mus visus ir kuo mes pasitikime labiau, nei patys savimi. 

Vietoje preambulės

Šiandien neapsistosiu ties dvaro istorija, sudėliota iš dokumentų. Jau seniai supratau, kad tiek vietovių, tiek konkrečių pastatų, žmonių ar įvykių istorijų yra mažų mažiausiai dvi. Viena – surinkta pagal į archyvus atgulusius dokumentus, deja, jau dabar aišku, kad tie dokumentai toli gražu neatspindi tiesos, nes būna sumaišytos datos, vardai ir net įtakotos interpretacijos. Kita arba kitos istorijos ir jų aplinkybės yra tos, kurias iš lūpų į lūpas perpasakoja žmonės. Deja, ir šios istorijos gerokai nutolsta nuo realybės, todėl iškart prašau ramiai reaguoti į visus šiame pasakojime aprašytus faktus ir atsiminimus, nes nei jūs, mielas skaitytojau, nei aš, užrašiusioji, ką girdėjau iš kitų pasakojimų, patys nedalyvavome šimtmečių senumo įvykiuose ir laiduoti ar ginčytis dėl teisingumo negalime. Juk net ir dėl šiandieninio kokio nors įvykio galima ginčytis net teismuose, nes visi vienu metu buvę vienoje vietoje, iš tikrųjų mato ir girdi skirtingus dalykus. Tai kokios tiesos ir faktų galima tikėtis, kalbant apie kelių dešimtmečių ar šimtmečių senumo dalykus ir įvykius. Turime pripažinti, kad viskas yra tik spėjimas ar numanymas… tik tiek… ir gerbti vienas kito nuomonę ir žinojimą, kuriuo apdovanojamas kiekvienas, nuoširdžiai norįs žinoti. 

Kazokinės dvarui – 410 metų

Prieš 10 metų Jonas Baltakis rašė: „Kazokinės metus archyvuose „atkrapštė“ Zuikose gimęs, Vilniuje gyvenantis matematikos mokslų daktaras Petras Rutkauskas ir Romutis Matkevičius-Matusa iš Daugėliškio krašto (su jais „Mūsų Ignalina“ glaudžiai bendradarbiauja). Gavus jų parengtą istorinę medžiagą, kurią spausdinome laikraščio Nr. 59–61, MI beliko tik „pakusos“ vaidmuo – sugundyti Ignalinos kaimiškos seniūnijos seniūną Joną Polito švęsti kaimo jubiliejų…“

Jubiliejų šventė gražiai ir triukšmingai. Praskriejo 10 metų. Per tą laiką seniūnas Jonas Polito vis kokį koncertuką „atgabendavo“ Atvelykio proga, paskui patys bendruomenės nariai pasisodino vaikų berželių alėją, Joninių šventę susiorganizavo, žygį valtimis po Aukštaitijos nacionalinio parko ežerus turėjo, bet taip į vieningą branduolį ir nesusibūrė. Kažkas nelipo. O gal dar poreikio nebuvo?..

„Gyvenu čia, šiame krašte, nuo 13-os metų, kai sugrįžome su šeima iš tremties. Dabar jau man per 70 metų. Kiekvienas mano kampelis išnardytas, prisiminimų kelis tomus prirašyčiau. Aš vis einu ir einu, kalbinu visus, bet žmonės tarsi negirdi. Svajoju, kad tas nuostabus Kazokinės dvaras ir žmonės atgimtų, atbustų, susivoktų, kokioje pasakoje gyveną, kokiame turte gyveną… Kazokinės dvaras – šio krašto inteligentijos lopšys… Tik dabar skauda, kad inteligentija išsibarsčiusi, o kultūra Kazokinėje net nebekvėpuoja. Tarsi yra biblioteka, bet ji nei su kultūra, nei su istorija ar palikimu ir išliekamąja ar atkuriamąja verte, o, juolab, su bendruomene neskamba. Yra ir bendruomenei sukurti namai, bet juose – tik rinkimai ir šarvojimas anksčiau, berods, vyko. Ir seniūnui šis kaimas – buvęs nebuvęs. Jis ir be Kazokinės turi ką veikti. Kita vertus, ne seniūnas turi savo nuomonę reikšti ir piršti, kaip ir ką daryti, tvarkyti. Jis tegali prisidėti, padėti, o pirmuoju smuiku turėtų griežti žmonės. Iniciatyva turi eiti iš žmonių, nes čia jų gyvenimas, jų veidas atsispindi Kazokinės dvaro prieigose“, – sako šiose vietose užaugusi ir po kelionių plačiajame pasaulyje vėl sugrįžusi tautodailininkė Danguolė Bukėnaitė, kasdien apeinanti po keletą kilometrų ir aplankanti tai vienus, tai kitus skirtingai nutolusius kaimynus.

Matyt, toks laikmetis, o gal mada… Kazokinės dvaro prieigose, vienkiemiuose, gyvena dauguma senųjų gyventojų ir jų giminių, o pačiame Kazokinės kaime – daugiau „suneštinių“ gyventojų, tad ir tradicijos savitos. Nors žmonės čia darbštūs, kone viską susireguliuoja patys. Seniūnui dažniausiai belieka tik „patikrinti“.

Įmelsta vieta „atgimė“

Kazokinės dvaras – ne tik kažkada buvęs pats turtingiausias bent jau Ignalinos rajone, bet net ir šiandien turįs gražiausią kraštovaizdį. Yra ir šalyje, ir mūsų rajone atgaivintų dvarų, bet nei vienas iš tolo neprilygsta Kazokinės apylinkėms. Dar ir šiandien į Kazokinę galima įvažiuoti mažiausiai 7 skirtingais keliais ir keliukais, iš kurių trys saugomi senųjų medžių alėjų (Kultūros paveldo teritorija), yra dar ir bruko fragmentų. Tiesa, vienas lauko keliukas, įspūdingai vingiavęs per dvaro gojų, sudarkytas. Tai įvyko visai neseniai, kiek daugiau nei prieš metus, kai į dvaro gojų įsisuko medkirčiai iš Žemaitijos. Ką jau ką turi Kazokinės gyventojai, tai – geras kojas. Kuria kryptimi beeitum, tai viename gale, tai kitame – sutiksi ne vieną, tai kitą ir visai nesvarbu, koks oras – keliems kilometrams ir apylinkių aplankymui laiko jie suranda. Taigi, vienas iš mėgstamiausių žmonių maršrutų buvo leistis į kelionę nuo sudegusio dvaro parko, per pylimėlį, kažkada jungusį tyvuliavusius dvaro tvenkinius, dabar virtusius užpelkėjusiomis balomis, tada nuostabiu keliuku per gojelį kilti į viršų, o paskui: ar į dešinę, ar į kairę per laukus, vis tiek apsukęs kelių kilometrų ratą sugrįš ar viena, ar kita alėja prie dvaro. Bet… jaunesni keliautojai net nežinojo, kad užkopę į gojelio viršų ir jo pakraščiu eidami jie visada praeidavo ypatingą vietą. 

„Aš ateidavau čia ir vis mintimis nukeliaudavau į vaikystę. Kaip čia buvo gera ir gražu… čia stovėjo dvarininkų Bortkevičių pastatyta skulptūra Švč. Mergelei Marijai…“, – daugeliui pasakodavo D. Bukėnaitė. 

Šie žodžiai bene stipriausiai „užkabino“ kitoje gojaus papėdėje, Ceikinėliuose, gyvenantį Gintautą Baranauską. Šį žmogų gali sutikti mieste, šiokiadieniais – Ignalinos bažnyčioje, kiekvieną sekmadienį jį mato žmonės Ceikinių bažnytėlėje… ir tose vietose, kur kažkam gali būti naudingu. Gintautas – tarsi ne šios žemės žmogus. Jis realus, daug dirba, daugeliui padeda, bet tuo pat metu lyg ir nematomas, tarytum, nežemiškas. „Danguolės papasakota istorija mane kažkaip stipriai paveikė. Vis ėmiau galvoti apie tą vietą. Tada pasikalbėjau su teta ir pusbroliu Kęstu iš Kazokinės. Papasakojo jie, ką žiną, o Kęstas man parodė konkrečiai tą vietą. Buvo likęs tik akmenų pamatas, pusiau skilęs, o jo viduje jau net du medeliai išaugę. Iš pradžių stipriai užsikarščiavęs, kad reikia atstatyti skulptūrą, nusiraminau, uždegiau žvakelę, pasimeldžiau ir viską palikau. Po kurio laiko vėl nuėjęs į tą vietą atradau labai neįprastai išdegusią žvakę, tarsi išdegintą Marijos atvaizdą. Tai supratau, kaip ženklą. Praeitą rudenį tik aprinkau sukritusias šakas ir sudėjau į krūvą. Neskubėjau, laukiau, kad viskas susigulėtų ramiai. Radau visokių gelžgalių, vielų, bet net supurtė prie pamato gulėjęs storas metalinis trosas su kilpa ir keliais trūkimais… Pajutau, kad tai jis, tai tas „liudininkas“, kuris ir pasitarnavo piktadariams, kažkieno parėdymu sovietų laikais, jau po 1960-ųjų, nugriovusiems Mergelės Marijos skulptūrą, kurią buvo pastatę dvarininkai Bortkevičiai. Tokią istoriją pasakoja žmonės, bet detalių daugiau nežinau…“, – pasakoja Gintautas. 

Tyliai, tyliai… vedinas tik širdies balso, Gintautas per laukus susinešiojo akmenų, plytų, skiedinio ir… sutvirtino pamatą, atnaujino paaukštinimą, apmūrijo ir užkėlė naują Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Be rėmėjų, be triukšmo… tačiau su Aukščiausiojo palaikymu. Šį rudenį vienas per kitą sužinojome apie Gintauto darbą. Jis įteikė dovaną ne tik Bortkevičių giminei, Kazokinės dvarui 410-ojo gimtadienio proga, bet pirmiausiai jis įteikė dovaną čia gyvenantiems žmonės. Iš naujo žmonėms parodyta ypatinga ir per šimtmečius įmelsta vieta jau savaime yra stebuklas, kurio nereikia nei kurti, nei „reklamuoti“. 

Tiek kartų eita netoli šios vietos… anksčiau keliukas iš gojelio ėjo per laukus, tad nereikėjo pamiške vingiuoti, todėl ir ši vieta vis likdavo šiek tiek nuošalyje. Matyt, taip reikėjo. Aplankiusi pirmą kartą Švč. Mergelės Marijos skulptūrą nustebau, tuo pat metu pamačiusi iš kitos pusės link šios vietos atbrendančią D. Bukėnaitę. Netikėta vieta susitikti. O gal priešingai – daug žadanti. 

Grįždama, užsukau pas kiek atokiau gyvenantį Aleksandrą Stankovskį. Žmogus čia gimęs 1931 m. ir gyvenęs šiose vietose, tad tikrai žinos bent kiek daugiau, nei mes. „Kad stovėjo skulptūra, tai tikrai. Maždaug 1961 m. eidavau į darbą Kazokinėje būtent per gojų, tai ji tikrai ten buvo. Sunkoka dabar smulkiai viską prisiminti, bet ji buvo šviesios spalvos (nei balta, nei pilkšva) ir maždaug mano traktoriaus aukščio (tai būtų kažkur arti 3 metrų). Bet jūs nepamirškite, kad tai buvo labai seniai ir gali būti kažkokių netikslumų. Kas su ja nutiko vėliau – nežinau. Ar ji nuo laiko subyrėjo, ar ją nuvertė kas – negaliu atminti“, – sako A. Stankovskis. 

Danguolė ir kiti liudininkai, prisimindami kitų pasakojimus, sako, jog kolūkio vadovybė liepusi nugriauti Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Jei tai tiesa, matyt, tuo metu taip turėjo būti. Kad šiandien ją atstatė būtent Gintautas – taip turėjo būti. Ir kad įmelsta vieta vėl „atvira“ ir prieinama žmonėms būtent dabar – taip turėjo būti. 

Ši istorija išties sudomino ir labai rūpi kuo daugiau rasti liudininkų, sudėti visų prisiminimus į vieną vietą. Lyg ir kirba mintis, kad jei tai būtų pradėta anksčiau, būtų lengviau rasti gyvų liudininkų, tačiau ir vėl… matyt, buvo dar ne laikas. 

Daug vilčių dedama į šiomis vietomis daugelį metų besirūpinusį Henriką Šiaudinį, mat, jis turi išsaugojęs ryšulius archyvinės medžiagos, kai visi viską degino ir naikino. H. Šiaudinis pažadėjęs informuoti, kai tik bent kokią užuominą ar dokumentą surasiąs. 

Žinoma, neįmanoma nuspėti, kas ir ką prisimena, ar kokią nuotrauką, dokumentą, susijusį su Kazokinės dvaro istorija ar čia gyvenusiais žmonėmis turi. Būtume dėkingi, jei pasidalintumėte turimu žinojimu (Lina – tel. 8 611 61437 arba Danguolė – tel. 8 673 65879). 

Sudarkytas gojelis

Daugiau nei prieš metus gojelyje dirbo medkirčiai. Pjovė, vertė buvusį nuostabaus grožio dvaro parką be jokio gailesčio. Sako, net nelaimė skaudi nutikusi. Bepjaudami medžius, barbariškai ir keliuką suniokojo. Dabar 14 pėdų pločio keliukas nebepravažiuojamas, daugiau nei pusės metro gylio provėžos, primėtyta storiausių šakų – neįveikiama kliūtis ir žmonėms, ir žvėrims nelengva. 

Iškart po įvykio seniūnui Jonui Polito buvo nusiųstos fotografijos su iškalbingais vaizdais, paskambinta telefonu dėl patikslinimo. Akimirksniu sureagavęs seniūnas patikino, jog medkirčiai pažadėjo sugrįžti ir sutvarkyti keliuką… deja, dar ir šiandien keliukas paliktas likimo valiai. Vietos gyventojai šiek tiek užpila atvežę karučiais kokių sunkesnių velėnų iš daržų, bet juk tai – lašas jūroje… 

Praėjusią savaitę dar kartą buvo kreiptasi į seniūną J. Polito dėl keliuko sutvarkymo ir medkirčių pažadų. Bendruomenė laukia iš seniūno J. Polito žinių. 

Svajonės ir planai

Kaip sakė Gintautas, svarbiausia – neskubėti ir nedaryti staigių sprendimų. Galbūt bendruomenė svajotų pasitvarkyti gojelį ir atokvėpio paunksnėse po ąžuolais, šalia Mergelės Marijos skulptūros, vietas, galbūt pasidaryti informacinį stendą apie Kazokinės dvarą, galbūt išsivalyti senuosius dvaro tvenkinius ir leisti apsigyventi nuostabiems paukščiams juose, galbūt atkurti dvaro statinius ir juose įrengti dailės ir kitų meno kūrinių galerijas, menininkų: kalvių, stalių, audėjų ir verpėjų, vėlėjų, mezgėjų, siuvėjų dirbtuves, šalia – krašto muziejų su biblioteka ir arbatine, galbūt atgaivinti žirgyną… Galbūt… O galbūt tiesiog būti nebylia Kazokinės dvaro dalimi? 

Viską šie žmonės turi daryti patys: nuo idėjos iki konkrečių darbų. Ne seniūno ir ne prezidento tai užduotis. 

Todėl gruodžio 17 d. (šeštadienį), 15 val., visi (vyrai, moterys ir vaikai, kaimynai ir draugai), norintys pasikalbėti, pasvajoti, kartu pamegzti, paverpti, kokį įrankį bekalbant susiremontuoti ar tiesiog arbatos pagurkšnoti, kviečiami į pasivakarojimą Kazokinės bendruomenės namuose. Kas žino, galbūt jau laikas! 

Autorės nuotr. 

1 komentaras

  1. Straipsnis apie Kazokinės dvaro jubiliejų ir Švč. Mergelės Marijos skulptūrą.
    Nuotrauka, kur Bukėnaitė sega ženklelį seniūnui J. Polito fotografuota šventėje ”Palūšės Regata- 2018”.
    Kokias sąsajas turi ši nuotrauka su straipsniu???


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje